Valstybės kontrolės (VK) dėl nepakankamos finansinės drausmės pavaldžiose įstaigose kritikuojama Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigia pripažįstanti, kad šių įstaigų vadovas ir finansų darbuotojams trūksta kompetencijos.

Ketvirtadienį išplatintame pranešime ministerija žada tobulinti šių specialistų kompetencijas, ugdyti specializuotas žinias.

Ministerija tvirtina, kad reaguodama į VK audito išvadas didelę dalį nurodytų klaidų ir netikslumų pavaldžiose įstaigose ištaisė dar audito metu.

Atsižvelgus į auditorių išvadas, keturių ministerijai pavaldžių įstaigų vadovams skirtos nuobaudos, mokyklų vadovai įpareigoti traukti drausminėn atsakomybėn darbuotojus, kurie padarė pažeidimus.

"Aš galiu pasakyti, kad palyginti su ankstesniais metais mūsų situacija yra gerėjanti. Mes puikiai suprantame - jeigu kažkas nesusitvarko su savo pareigomis, yra atsakomybės dalykai ir personalo kaita atsakingose institucijose vyksta", - žurnalistams ketvirtadienį dėstė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Visų ministerijai pavaldžių įstaigų vadovams pavesta sustiprinti šių įstaigų vidaus ir finansų kontrolę. Vadovams konkrečiai nurodyti dažniausi finansinio teisėtumo pažeidimų atvejai, taip pat konkretūs teisės aktai, kuriais būtina vadovautis.

Ministerijos Vidaus audito skyrius nuolat atlieka pavaldžių įstaigų patikrinimus, teikia rekomendacijas.

VK, atlikusi ministerijos finansinį auditą už 2009 metus, išsiaiškino, kad ministerijai pavaldžiose įstaigose trūksta finansinės drausmės. Auditoriams kilo abejonių, ar ŠMM pavaldžios įstaigos 5,5 mln. litų valstybės biudžeto lėšų panaudojo pagal paskirtį.

Auditoriai taip pat nustatė, kad ministerijai pavaldžių įstaigų ilgalaikio turto sąskaitose netinkamai apskaityta ar iš viso neapskaityta ir Nekilnojamojo turto registre neužregistruota dalis statinių, apskaitos registruose apie juos pateikti duomenys neatitinka Registrų centro duomenų.

Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros, Lietuvos mokinių ir studentų sporto, Lietuvos jaunųjų gamtininkų, Švietimo aprūpinimo ir Ugdymo plėtotės centrai bei Varėnos technologijos ir verslo mokykla gautas pajamas už suteiktas paslaugas klaidingai priskyrė pavedimų lėšoms arba panaudojo atsiskaitymams su įvairiais tiekėjais ir darbuotojais, todėl į valstybės biudžetą nepervedė 627 tūkst. litų pajamų.

Tuo metu Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinis profesinio mokymo centras, Dieveniškių technologijų ir verslo bei Varėnos technologijos ir verslo mokyklos pirko prekes, paslaugas ar darbus, netaikydamos Viešųjų pirkimų įstatymo.

Po apskričių viršininkų administracijų panaikinimo ŠMM yra 124 biudžetinių švietimo įstaigų steigėja.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Seto Nakai jūros salose Japonijoje vyksta tarptautinis Setouchi šiuolaikinio meno festivalis.

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

II-ąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 18,3 proc., šią savaitę paskelbė Statistikos departamentas.

LTV „Labas rytas“ studijoje ketvirtadienį svečiavęsis Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Petras Balašaitis atkreipia dėmesį, kad šiemet išaugo jaunimo nedarbo lygis.

„Turime nemažai priemonių šią situaciją suvaldyti“, – tikino pašnekovas ir pastebėjo, kad tarp bedarbių liepą jaustas nemažas susidomėjimas verslo liudijimais.

M. P. Balašaičio teigimu, didžiausias nedarbas yra Vilniaus, Mažeikių rajonuose, Šalčininkuose. Palangoje nedarbo lygis, teigiama, sumažėjo.

Pateikiame LTV „Labo ryto“ interviu fragmentą su Lietuvos darbo biržos direktoriumi.

Ką parodo šią savaitę paskelbti Statistikos departamento duomenys?

Statistikos departamento skaičiavimai ir mūsų skaičiavimai šiek tiek skiriasi, kadangi mes vadovaujamės skirtingais kriterijais.

Jeigu lygintume mūsų skaičius, tai mes šių metų II-ąjį ketvirtį tikrai jaučiame tam tikrus stabilizavimosi ženklus. Galima teigti, kad maždaug nuo gegužės mėnesio turime pastovų skaičių su tam tikrom korekcijom, kai absolventai baigia mokslo metus ir registruojasi Darbo biržoje.

Jeigu lygintume su 2009 m., tai mes pernai turėjome per pusmetį augimą maždaug dvigubai, o šiais metais mes fiksuojame augimą šiek tiek didesnį nei penktadalis.

Statistikos departamentas ima skirtingą amžių ir galbūt pagrindinis skirtumas tas, kad darbo ieškantieji pagal Statistikos departamento skaičiavimo tvarką irgi yra priskiriami prie bedarbių.

Ką atskleidžia naujausi duomenys?

Jeigu lygintume su praėjusiais metais, šiemet turime šoktelėjusį jaunimo nedarbą. Bet įvertinus Užimtumo rėmimo įstatymo pataisas, turime nemažai priemonių šią situaciją suvaldyti.

O jeigu bendrais bruožais apžvelgtume visą situaciją, tai galime paminėti, kad šiandien skirtumai nedarbo tarp atskirų regionų tikrai mažėja. Galima išskirti [pagal nedarbo lygį] Vilniaus rajoną, Mažeikių rajoną, Šalčininkus, aišku, jaučiasi šiek tiek nedarbo mažėjimas Palangoje.

Yra kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Kėdainių, kuriose nedarbo lygis yra gerokai mažesnis už šalies vidurkį.

Kaip paaiškintumėte jaunimo suaktyvėjimą?

Galbūt jaunimas suaktyvėjo domėdamasis naujomis Užimtumo rėmimo įstatymo redakcijoje taikomomis priemonėmis – bus subsidijuojamas jų įdarbinimas, bus remiamas darbo įgūdžių įgijimas ir, manau, šios priemonės padės spręsti jaunimo nedarbo problemas. Džiugu, kad jaunimas tuo domisi.

Kiek liepą buvo užregistruota bedarbių Darbo biržoje, kiek pavyko jų įdarbinti, kiek jų ne savo noru buvo išbraukti iš bedarbių sąrašų?

Per liepą mūsų pastangomis yra įdarbinta 16 tūkst. žmonių. Tai yra maždaug trečdaliu daugiau negu per tą patį laikotarpį praėjusiais metais.

Taip pat yra jaučiamas susidomėjimas verslo liudijimais – 3 tūkst. bedarbių liepą pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus.

Ne paslaptis, kad yra nutraukta darbo paieška apie 10 tūkst. žmonių. Jie vienaip ar kitaip atsisakė mūsų paslaugų ar nepriėmė pasiūlymų.

Sugriežtėjo tvarka ir nesąžiningiems bedarbiams. Pakomentuokite, kokie griežtesni reikalavimai įsigalioja.

Norint pasiekti rezultatų tiek bedarbis turi dėti pastangas, tiek ir Darbo birža turi stengtis padaryti viską, kas jai priklauso. Ir įžvelgiame situaciją, kad daugėja nemotyvuotų bedarbių, kuriems registracija Darbo biržoje reikalinga tik dėl valstybės teikiamų garantijų.

Nepaisant to, kad jos [garantijos] mažėja?

Vienos mažėja, o kitos nemažėja. Bet tikrai jaučiame nemažą dalį, kurie yra labiau atitrūkę nuo darbo rinkos ir jų motyvacija darbui ir reagavimas į mūsų pasiūlymus yra gana ribotas.

Kaip dabar atrodo tas bedarbio statusas?

Esminiai pakeitimai yra tokie, kad bedarbio statusas suteikiamas ne iš karto įsiregistravus Darbo biržoje, bet per penkias dienas, patikrinus visą informaciją, kurią apie save pateikia žmogus.

Taip pat yra numatyti griežti reikalavimai bedarbiams. Darbo pasiūlymo atsisakymas iš mūsų pusės yra vertinamas nelabai palankiai.

Kokių prognozių galima tikėtis metų pabaigoje, jei kalbėtume apie nedarbingumo lygį Lietuvoje?

Reikia tikėtis, kad nedarbo lygis mažės.

Ispanijos mieste Bunjolyje žmonių minia mėtosi pomidorais. „Tomatinoje“ arba pomidorų mūšyje dalyvavo apie 45 tūkst. žmonių. Mūšio metu per vieną valandą išsvaidyti apie 100 tūkst. kilogramų pomidorų. Ši šventė vyksta nuo 1944 m.

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

V-asis tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“, kuris vyks Vilniuje rugsėjo 19–26 d., ir vėl žada tapti reikšmingu ir žinomu įvykiu už Lietuvos ribų. Tarptautinio projekto pagrindinė varomoji jėga – Irena Zacharova ir jos sutuoktinis Nikolajus Zacharovas savo nepailstama veikla remia ir moko įvairaus amžiaus vaikus rusų tautinių tradicijų – ne tik dainavimo, bet ir kultūrinių-buitinių tradicijų. Jie įkūrė Slavų tradicinės muzikos mokyklą, Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centrą, Vilniaus rusų folkloro centrą, vasaros kūrybinę stovyklą „Tradicija“, folkloro ansamblį „Arinuška“, tarptautinę programą „Kultūrų dialogas“, Kalėdų festivalį ir tarptautinį folkloro festivalį „Pokrovskije kolokola“. Festivalis įgavo pagreitį, pelnė aukščiausius įvertinimus, tapo programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalimi. Festivalio išvakarėse mes kalbėjomės su Irena ir Nikolajumi Zacharovais.

Kaip gimė festivalio ,,Pokrovskije kolokola“ idėja? Juk yra nuomonė, kad Lietuvoje vyksta gana daug folkloro festivalių. Tačiau, laimė, daugumos nuomonės nesutampa su šia.

Lietuva – tai šalis, kur folkloras glaudžiai susipynęs su šiuolaikinio gyvenimo tėkme ir suranda savo garbingą vietą ne tik vyresnės kartos, bet ir jaunimo širdyse bei protuose. Rūpestingas lietuviško paveldo etniškumo išsaugojimas priverčia tautines mažumas susimąstyti apie savo kilmę, apie savo gyvenimą daugiakultūrinėje aplinkoje. Mes jaučiame didelę atsakomybę už likimą to, ką mums paliko ankstesnės mūsų kartos, ir keliame sau uždavinį – kuo didesniam skaičiui žmonių papasakoti apie tai, kad tautinių bendrijų tradicinė kultūra gyva ir kad tos tradicijos kruopščiai saugomos ir perduodamos šeimose iš kartos į kartą.

Aš manau, kad tokioje šalyje kaip Lietuva, kur liaudies tradicijos, folkloras yra labai populiarūs (tai įrodo perpildytos koncertų salės), nuolatinių folkloro festivalių yra labai mažai. Galbūt kiti turi kitą nuomonę ir kažką gali tenkinti tokia padėtis. Tačiau mūsų tai netenkina.

Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, taip pat ir Slavų tradicinės muzikos mokykla įkurti tam, kad padėtų tautinėms bendrijoms atgaivinti ir išsaugoti savo tradicijas. Tam padeda ir kolektyvų dalyvavimas festivaliuose. Tačiau Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvai į lietuviškus festivalius kviečiami labai retai. Galbūt netinka atlikimo lygis, todėl ir nekviečia. Vis dėlto Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, vis dar jaučiama kultūros, sukurtos sovietinės ideologijos pagrindais, įtaka. Dar maža kolektyvų, kurie užsiimtų patikimu nacionalinių tradicijų išsaugojimu. Taigi, mūsų užduotis ir yra padėti jiems surasti teisingą kelią, padėti metodiškai studijuoti savo tradicijas, dalyvauti folkloro ekspedicijose. Mes jau 10 metų iš eilės Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvams organizuojame vasaros kūrybinę mokyklą „Tradicija“, kurioje įžymūs įvairių šalių pedagogai-folkloristai dalijasi unikaliomis darbo su folkloro ansambliais metodikomis. Ir tai duoda svarių rezultatų. Taip pat svarbu, kad mes į festivalį stengiamės pakviesti tuos kolektyvus, kurie galėtų būti naudingi mūsų tautinių bendrijų kolektyvams – jų etninių tėvynių kolektyvus.

Festivalis tapo ne tik įdomiu ir originaliu muzikiniu renginiu. Festivalio svečių ir dalyvių nuomonės sutapo, kad ,,Pokrovskije kolokola“ susiję su viešąja diplomatija tikrai ne mažiau, kaip su kultūra. Štai ankstesnio festivalio vieno iš garbės svečių – Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos eksperto Valentino Bogomazovo nuomonė: ,,Mes manome, – noriu pasakyti visiems dalyviams, kurie gali, bet nesusimąsto, – kad jie yra ambasadoriai ir vykdo liaudies diplomatiją. Tai gigantiškas darbas – žmonių suartinimas panaudojant kultūros galią. Tokie renginiai turi didžiulį kūrybinį potencialą. Jie parodo, kad mūsų laikais svarbu žengti į priekį, svarbu nesustoti ties sudėtingais istorijos momentais, o užsiimti naujo globalaus pasaulio statyba, kuriame vienas kitą gerbsime, gyvensime santarvėje ir glaudžiai bendradarbiausime“.

Kiekvienas Jūsų festivalis gerokai skiriasi nuo ankstesnio. Kokia šio festivalio koncepcija, kas jame dalyvaus?

Šiais metais Vilniaus savivaldybė kreipėsi į mus su prašymu, kad festivalis būtų įtrauktas į Gedimino Dienų šventinę programą, kurioje sostinės valdžia kasmet organizuoja meistrų mugę, lietuvių žvaigždžių koncertus ir t. t. Mes sutikome rugsėjo 19 d. surengti Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvų koncertą, kuriame koncertuos rusų, baltarusių, totorių, karaimų, lenkų, ukrainiečių, čigonų folkloro kolektyvai iš įvairių Lietuvos miestų. Festivalį tęs mokslinė-praktinė konferencija „Liaudies tradicijų išsaugojimas, remiantis mokslinių ekspedicijų tyrimais. Tradicija ir nūdiena“, kurioje dalyvaus žymūs mokslininkai folkloristai, profesoriai, ansamblių vadovai ir dalyviai. Pirmą kartą festivalio istorijoje bus plačiai pateiktos vyrų dainavimo tradicijos, atliekamos šių žinomų kolektyvų: „Bratina“ (Rusija), parodys kazokų tradicijas, „Drevo“ (Ukraina), ansamblio „Arinuška“ vyrų grupė – Lietuvos sentikių tradicijas. Šiais metais mums didelį siurprizą paruošė vyrų folkloro grupė iš Adigėjos, kolektyvas iš Kalmukijos. Į festivalį pakviesti svečiai iš Ispanijos mums pateiks flamenko tradicijas. Ansamblis iš Serbijos parodys sekundinio dainavimo tradicijas. Nepaisant finansinių sunkumų, festivalio geografija išsiplėtė, be minėtų šalių, dalyvaus atlikėjai iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Bulgarijos, įvairių Rusijos regionų.

Atsižvelgiant į gausius žiūrovų pageidavimus, į baigiamąją festivalio programą įtraukta nauja Lino Rimšos projekto ,,Senasis tikėjimas“ versija, kuris taip pat bus pristatytas Maskvos tarptautiniuose muzikos namuose iškart po festivalio.

Koncertai tradiciškai vyks prestižinėse Vilniaus salėse – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Lietuvos akademiniame dramos teatre, Dailės akademijos Gotikos salėje, įvairiose bažnyčiose.

Sėkmės Jūsų įdomiame darbe ir kūrybinių nuotaikų festivalyje!

Julija Alisova

Bernardinai.lt

Pasaulio futbolo čempionatas įrodė, kad prognozuoti – labai nedėkingas užsiėmimas.

Nebent esi populiariausias pasaulyje aštuonkojis. Beje, ar šio britų salų kilmės gyvio paskelbimas pranašu nėra dar vienas šiuolaikiniame pasaulyje išplitusios stabmeldystės įrodymas? Juk sakoma, kai žmogus nustoja tikėti Dievu, pradėti tikėti ir pasitikėti bet kuo. Net ir moliuskais.

Na, žymusis aštuonkojis kol kas, regis, krepšiniu nesidomi, tad vietoj pranašysčių apie Pasaulio krepšinio čempionato rungtynių baigtį  pasitenkinkime trapiomis prognozėmis.

Tie, kas domisi krepšiniu, puikiai žino formulę, pagal kurią vyks Pasaulio čempionatas. Jame dalyvauja 24 komandos, suskirstytos į keturis pogrupius, Iš kiekvieno pogrupio toliau patenka keturios komandos, kurios kaunasi aštunfinalyje. Paskui ketvirtfinalinis ir taip toliau.

Lietuva pateko į „D“ grupė ir, jei sugebės patekti į grupės ketvertuką, susitiks su viena iš „C“ grupės komandų. Tai reiškia, kad su JAV ir Aegentina aštunfinalyje tikrai neteks susitikti. Visai neblogai, ar ne?

Tačiau pabandykime paspėlioti, kas pateks į aštunfinalį?

Grupė „A“. Angola, Argentina, Australija, Vokietija, Jordanija, Serbija.

Tarsi viskas daugiau mažiau akivaizdu. Už borto turėtų likti gerokai silpnesnės Jordanijos ir Angolos rinktinės. Tiesa, neaišku, ar Vokietijos rinktinė, rungtyniaujanti be Dirko Nowitzki nepateiks nemalonių staigmenų savo gerbėjams. Vis gi spėju, kad bent ketvirta grupėje Vokietija turėtų būti. Trečioji vieta, spėju, atiteks australams, antri liks serbai, o triumfuos grupėje Argentina.

Grupė „B“. Brazilija, Kroatija, Iranas, Slovėnija, Tunisas, JAV.

Vėl dvi komandos gerokai silpnesnės už kitas. Ypač pykstu ant Irano, nes neatvyko žaisti į Kauną. Linkiu šiai komandai užimti paskutinę vietą grupėje, nors pralaimėti Tunisui gali nebūti paprasta.

Įdomiausios grupės rungtynės vyks rugpjūčio 30 dieną, kai susitiks Slovėnija ir Kroatija. Spėju, kad tai bus kova dėl antros vietos, kurioje turėtų nugalėti slovėnai. Ketvirti grupėje turėtų likti brazilai, o pirmi – JAV krepšininkai.

Jei prognozės pasitvirtintų, tai aštunfinalyje susitiktų šios poros: JAV – Vokietija, Serbija – Kroatija, Slovėnija – Australija, Argentina – Brazilija. Į ketvirtfinalį turėtų patekti JAV, Serbija, Slovėnija ir Argentina.

Grupė „C“. Kinija, Dramblio Kaulo Kranto rinktinė, Graikija, Puerto Rikas, Rusija ir Turkija.

Jei tai būtų futbolo čempionatas, tai favoritais galima būtų vadinti Afrikos atstovus. Tačiau krepšinį kol kas jie žaidžia prasčiau nei futbolą ir veikiausiai grupėje liks paskutiniai. Penkti turėtų likti vidinių konfliktų draskomi puertorikiečiai. Ketvirtą vietą prognozuoju be savo pagrindinio lyderio atvykstančiai Kinijai. Treti turėtų kol kas blankiai atrodantys, bet visgi šeimininkai – turkai. Antri turėtų likti rusai, o grupės nugalėtojais veikiausiai taps graikai.

Grupė „D“.  Kanada, Ispanija, Prancūzija, Libanas, Lietuva, Naujoji Zelandija.

Apie šią grupę kalbėti sunkiausia, nes širdis kovoja su protu. Labiau pasitikėsiu širdimi ir skirsiu Lietuvai antrą vietą, po ispanų. Treti tegu lieka prancūzai, o štai ketvirtą vietą prognozuoju Naujajai Zelandijai, kuri turėtų įveikti ne tik libaniečius, bet ir Kanadą.

Jei prognozės pasitvirtintų, tai aštunfinalyje Graikai žaistų su Naująja Zelandija, Rusija su Prancūzija, Turkija su Lietuva, Kinija su Ispanija. Į ketvirtfinalį linkėčiau patekti graikams, rusams, lietuviams ir ispanams.

Jei viskas taip ir įvyktų, tai ketvirtfinalyje susigrumtų: Argentina- Lietuva, Graikija – Slovėnija, JAV- Rusija, Ispanija- Serbija. Tada vienas pusfinalis būtų tikrai įspūdingas; JAV – Ispanija. Na, o kitame turėtų susitikti Graikija ir...... Taip nesinori rašyti, ką diktuoja racionalūs argumentai – Argentina. Tad įrašysiu Lietuvą. Ji finale turėtų grumtis su...ispanais. Būtų puikus finalas ar ne? Na, o kovoje dėl trečios vietos labai palaikyčiau graikus. O finale laimėtų....

Juk kartais svajonės pildosi? Nors, kaip skelbia apklausos Lietuvoje, džiaugtumėmės ir patekimu į aštuntuką. Tai pakankami realus tikslas. Nors labai norėtųsi malonaus netikėtumo...

Kaip jau sakiau, prognozės – trapus dalykas. Gali būti, kad visos čia pateiktos prognozės jau trečia čempionato dieną kels ironišką šypseną. Tarkim, aprašiau vieną iš galimų čempionato scenarijų. O koks scenarijus atrodo realiausias Jums?

Bernardinai.lt

Zenekos nuotrauka

Laisvė, vienybė, krepšinis – ką dar švento ir neliečiamo galima rasti lietuvių tautologijoje? Ir visos šios idėjos mūsų sostinėje yra įamžintos paminklais, sukurtais vieno menininko – tapytojo, skulptoriaus Tado Gutausko. Menininkas yra kartu ir puikus vadybininkas, nes visi projektai yra asmeninė autoriaus iniciatyva, tačiau idėjos paverčiamos visų žmonių garbės reikalu. Paminklams nereikia jokių konkursų ar diskusijų, nes pažadama pinigus surinkti arba iš rėmėjų, arba iš visos tautos. Tačiau skulptūra „Vienybės verpstė“ visgi buvo įtraukta į Europos kultūros sostinės programą ir jai buvo skirti 200 tūkstančių litų, o Laisvės kelias sulaukė 70 tūkstančių iš Vyriausybės.

Tačiau šiandien – ne apie pinigus.

„Savo plytą į skulptūrą turėtų įdėti kiekvienas, kuris pasirašo po Lietuvos laisvės idėja“, – taip kategoriškai projektą reklamuoja Andrius Mamontovas. O kas tada, jeigu neperku plytos? Ar aš pasirašau už okupaciją? Apie „Laisvės kelio“ meninę idėją diskusijos visuomenėje nebuvo, nors paminklas bus viešoje miesto erdvėje. Tą patį projektą Tadas Gutauskas prieš dvejus metus buvo pateikęs Lukiškių aikštės konkursui, tačiau jo nelaimėjo. Kas pasikeitė dabar? Nuo šios temos ir pradėjome pokalbį su „Laisvės kelio“ autoriumi.

Tadas Gutauskas: meno kūrinys gali įkvėpti žmones

Tadas Gutauskas. Lukiškių aikštės konkursas tada buvo įdomus tuo, kad buvo pakankamai erdvės sukurti demokratišką sprendimą. Tačiau viskas baigėsi tuo, jog konkurso sprendimai, rezultatai nebuvo tai, ko tikėjosi tam tikra visuomenės dalis – tie, kurie labiausiai nukentėjo, laisvės kovotojai, senesnio amžiaus žmonės. Jie sunkiai suprato tokią modernią idėją. Mes gavome antrą vietą, nes pirmoji apskritai nebuvo skirta. Vėliau kelis kartus domėjausi, ar yra vilčių kada nors tą kūrinį čia įgyvendinti. Man buvo vienareikšmiškai pasakyta, kad tokių vilčių nėra. Tai jūs pagalvokite, mes pusantrų metų dirbome su architektais, galvojome, o dabar tą idėją palaidoti? Aš ne toks žmogus, kuris taip lengvai pasiduoda.

Kitas dalykas – šiemet mūsų atkurtos valstybės dvidešimtmetis, ir ta susikibusių rankomis žmonių idėja, vienybės, tikėjimo ateitimi idėja man pasirodė labai aktuali dabar, krizės akivaizdoje. Sukurt kažką šviesaus buvo didelis iššūkis. Man buvo įdomu pažiūrėti, ar žmonės apskritai atsilieps į kvietimą sukurti kažką kartu ir patikėti tokiais drąsiais idealais vėl iš naujo, po 20 metų.

Zenekos nuotrauka

Kaip manote, ar tokie žingsniai, tokios akcijos gali daryti įtaką ir keisti mūsų visuomenę?

Jeigu jūs paklaustumėte, ar tai sumažins įmokas už butą ar kainas, tai aišku, kad ne. Bet menininko, kuris tiki meno jėga, turi būti intencijos ir pastangos, norint apie tuos idealus, apie kažką švento, gražaus, tikro, apie tai pasakyti žmonėms. Netikiu, kad skulptūra gali išspręsti socialines problemas, bet meno kūrinys gali uždegti žmones, įkvėpti. Mano galva, mūsų laikais yra tikrai mažai ženklų, kurie nuoširdžiai šneka apie vertybes. Tai, „Laisvės kelias“, šitas kūrinys, yra visom prasmėm visiškai naujoviškas ir kitoks. Ne užsakytas valstybės. Ir tai nėra kažkieno primestas reikalas. Tai yra mano idėja, kurią aš su bendraminčiais įgyvendinau. Kalbėjau su daugybe žmonių, kurie palaiko.

Jūs sakote, kad nėra primestas. Bet kai jūs skelbiate – mes už vienybę, mes už laisvę, tam tikrą presingą aš jaučiu. Aš nesu iš principo prieš laisvę, bet jeigu nenusipirksiu plytos, tai atrodys, jog protestuoju prieš pačią sąvoką?

Tai jūsų, žurnalistų, reikalas savo interpretacijas pateikti ir versijas. Tu gali dvasioje būti su šiomis idėjomis, bet nebūtinai turi tą plytą pirkti, gal kitaip tą išreikši? Mes juk laisvoj šaly gyvenam, yra savanoriškas reikalas. Yra įvairiausių akcijų rengiama: „Darom“, gamtą tvarkom, važiuoja žmonės į Sibirą. Tai ką, jeigu aš nevažiuoju ten tvarkyti kapinių, tai ar aš Lietuvos nebemyliu? Tai laisvas apsisprendimo reikalas. Esmė ta, jog po kruopelę suriktume biudžetą, kad tą idėją įgyvendintume. Kaimuose, mažuose miesteliuose kiek atstatyta paminklų būtent žmonių iniciatyva...

Zenekos nuotrauka

Sakykite, kodėl būtent tokia vieta pasirinkta? Tai yra Pedagoginio universiteto žiedas.

Todėl, kad tas kūrinys nėra pakeltas ant podiumo. Kad nebūtų jokio noro priėjus žemai lenktis. Esmė, kad tai yra mūsų visų, ten stovėjusiųjų, atminimas. Todėl paminklas yra prie pat kelio. Ten stovėjo žmonės, iš tikrųjų tai yra istorinė atkarpa. Būtent toje vietoje ir turi būti paminklas, tai, mano galva, ir šiuolaikiška, ir modernu, ir teisinga.

Trys pastarosios jūsų skulptūros yra skirtos bendrosioms mūsų idėjoms, idealams. Vingio parke – „Vienybės medis“. Skulptūra Lietuvos krepšiniui – taip pat vienas iš lietuviams šventų dalykų. Kodėl jus domina būtent tokios temos, kurios, viena vertus, tarsi banalios, kita vertus – negali nei priešintis, nei kritikuoti tokių idėjų.

Jeigu menininkas tiki tuo, ką daro, tai negali būti banalu. Menininkas kartais tiek kapstosi savyje, kad tai iš tikrųjų banalu, neįdomu ir netikra, nes jisai realiai sprendžia savo menais ir ieškojimais tiktai savo paties problemas. Niekieno kito. Todėl tai visiškai svetima ir nepriimtina žmonėms. Aš dabar esu tokiame gyvenimo etape, kai man norisi sukurti kažką, kas suteiktų ir bendrumo jausmą, ir tikėjimą mūsų ateitimi, ir gyvenimu... Ir pilietiškumas galų gale. Jeigu žmogus tiki kažkokiomis tiesiomis, religija, tai jam yra šventa, ir tai negali būti nei banalu, nei neįdomu.

Man dabar būtų nepaprastai smalsu paklausti: koks bus kitas jūsų sumanymas ir projektas?

Štai kito aš jums ir nepasakysiu. Nes nenoriu sakyti anksčiau laiko. Turiu rimtų idėjų, su užmoju nemažai erdvei. Ieškosiu galimybių jas įgyvendinti ir manau, kad turint tokią patirtį turėtų pavykti. Tik gal nebus tokio viešo kūrybos proceso. Negalvokite, kad yra lengva tris mėnesius komunikuoti su Lietuva, su žiniasklaida, su žmonėmis. Paneigti abejones ir argumentuoti, kodėl tai daroma. Tegu menininkai negalvoja, jog čia labai lengva. Siūlau išbandyti. Iškelti į viešumą idėją, rasti, kas ją paremia, skiria lėšų, viską apgalvoti ir viską sėkmingai įgyvendinti per labai trumpą laiką. Paskui, jau po šito, pradėti kalbėti, analizuoti ir vertinti kito žmogaus projektą. Nes sėdėti užsidarius studijoje, tapyti... Esu tai daręs daugybę metų, bet kai yra tokie užmojai, tokia galimybė kažką sukurti ir šaliai, ne tik sau pačiam, tai yra didžiulė galimybė ir tai reikia padaryti.

Gerbiamas Tadai, jūsų projektai yra gana brangūs. Ir šį projektą jūs taip pat vertinote milijonu litų. Sakykite, iš kur išauga tokia sąmata? Daug priekaištų susilaukė trys Neries skulptūros, tačiau jos visos trys kainavo iki 300 tūkstančių litų.

Pirmiausia milijonas litų yra preliminari sąmata. Dabar aš žinau, kad bus 750 – 800 tūkstančių litų. Bet jūs pamirštate labai svarbų dalyką. Kultūros sostinės projektas, kuris iš tikrųjų surijo šimtus milijonų litų, didžioji jo dalis yra reklamos, įvaizdžio kūrimo, komunikacijos. Tai tikrai buvo išleisti grandioziniai mokesčių mokėtojų pinigai.

Tačiau „Laisvės kelias“ taip pat turėjo savo rinkodarą...

Zenekos nuotrauka

Taip, bet už „Laisvės kelią“ niekas to nedarė, viską turėjo daryti mano vienintelė įmonė. Niekas man tų reklaminių stendų nemokamai neduoda, aš už viską moku. Pavyzdžiui, kad rėmėjas duotų nuolaidą blokų gamybai, tu jam turi kažką pasiūlyti. Gavo pinigus ir pastatė vamzdį – jam juk nereikėjo reklamuoti, ieškoti rėmėjų, pavyzdžiui, duokit man 10 tūkstančių litų pamato išliejimui. Tie pinigai jam buvo skirti. Čia nėra ką lyginti. O jeigu jau jūs lyginat su tais kūriniais, aš galiu pasakyti, kad visi gali lengvai apskaičiuoti, kiek kainuoja surūdijusio vamzdžio svoris kilogramais.

Jūs net neįsivaizduojate, ką reiškia toks grandiozinis projektas. Ką reiškia rankų darbo plytų gamyba, glazūravimas, įrašai. Ką reiškia blokai, kurie yra specialiai gaminami. Tu jų nenusipirksi gamykloj, visi dalykai nestandartiniai. Skulptūros gamyba, marketingas, paieška rėmėjų, audio, videoklipai, krūva dalykų, kas į tai įeina. Jeigu tai būtų tik užsakymas, kaip jūs sakote, tai gal kainuotų 200–300 tūkstančių mažiau. Iš viso to, ką mes ten darom, tai praktiškai galima dailės galeriją pastatyti.

– – –

Galbūt iš tikrųjų ateityje menininkas Tadas Gutauskas užsiims galerijų statymu? Nes viena plyta šiaip jau kainuoja nuo 50 centų iki 2-ejų litų.

Tado Gutausko paminklai dažniausiai turi solidžias sąmatas – tiek „Vienybės medis“, tiek „Laisvės kelias“ kainuoja apie 800 tūkstančių litų. Seimo narys, buvęs Panevėžio dramos teatro režisierius Julius Dautartas kažkada taip pat ėmėsi iniciatyvų iš privačių lėšų pastatyti keletą paminklų Panevėžyje. Šešių metrų aukščio paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kurį sukūrė garsus skulptorius Stanislovas Kuzma, kainavo 200 tūkstančių litų. Todėl Seimo nario Juliaus Dautarto paklausiau: kaip jis, turėdamas tokią vadybos patirtį, vertina Tado Gutausko iniciatyvas?

Julius Dautartas: tai – pavojingas kelias

Julius Dautartas. Tik tiek norėčiau pasakyti, kad aš asmeniškai tokio projekto nedaryčiau, aš – Julius Dautartas. Mano manymu, toks dalykas labai pavojingas. Tarkime, Panevėžyje norime Zikaro Laisvės paminklą pastatyti, bet mes įtikinėjame visuomenę ir nerenkame iš žmonių pinigų, tik iš rėmėjų. O šiuo atveju atrodo, kad jeigu tu nepalaikai to projekto, tai tu lyg ir prieš laisvę pasisakai. Toks sumodeliavimas šio projekto suponuoja tam tikrą prievartą. Antras dalykas – o jeigu tas meno kūrinys nepavyksta? Tai kas tada?

Na, specialaus konkurso nebuvo...

Mes irgi Aleksandro paminklą kūrėme ne konkurso būdu, nes jau Miltinio paminklo konkursas buvo pavyzdys, kaip tai yra sudėtinga ir kaip tai skaldo visuomenę. Labai gerai yra Stanislovas Kuzma pasakęs: paminklai arba jungia visuomenę, arba skaldo ją. Gerai, jeigu paminklas pavyksta, bet dažnai būna priešingai. O tada autoriai per viešąsias priemones, per savo lobistus kritikus bando tą projektą apginti. Išeina menas-verslas. Žinoma, kelias ne tas, bet, duok Dieve, kad tas kūrinys menine prasme veiktų. Nes dažniausiai tai būna nuoga idėja. Laisvės idėja, tolerancijos. Aš asmeniškai galvoju, kad tai pavojingas kelias, tuo labiau, jeigu per tai dar renkami pinigai.

Zenekos nuotrauka

Kaip jūs manote, ar šiandien, kai Lietuva yra taip socialiai susiskaldžiusi, tokie paminklai gali, kaip sakėte, suvienyti tautą?

Žmogui negalima uždrausti daryti tokius projektus. Pats žmogus arba organizatoriai turi būti atsakingi. Jie išnaudoja konkretų momentą, bet taip daro beveik visi. Suvienyti? Aš nepasakyčiau, jog tai gali suvienyti, bet tai priverčia pamąstyti. Tarkim, kad ir „Vienybės medis“. Kyla daugybė klausimų, kodėl tos, o ne kitos pavardės, bet tai vis tiek paskatina tam tikriems mąstymams. Pripažinkime, kad paskatina ir kitiems dalykams. Vienu žodžiu čia nepasakysi. Jeigu tu statai paminklą Vincui Kudirkai, ten klausimų gali kilti tik profesionalių, bet dėl idėjos nekyla. Kaip ir M. K. Čiurlioniui. Tai negalėčiau pasakyti, kad tos idėjos iš karto suponuoja tam tikras neigiamas reakcijas, bet aš asmeniškai nenorėčiau iš to turėti asmeninės naudos. Tai negalėtų būti mano asmeninė nauda. Nežinau, gal taip ir nėra.

– – –

Nežinau, ar asmenine nauda galima laikyti autorinį Tado Gutausko honorarą, kuris, dienraščių duomenimis, paprastai siekia 20–25 procentus projekto vertės. Tai yra apie 160–200 tūkstančių litų.

Tačiau ar Tado Gutausko skulptūros išlaiko profesionaliam menui keliamus kriterijus? Kaip „Laisvės kelią“ vertina profesionalai skulptoriai? Tado Gutausko dėstytojas skulptorius Mindaugas Navakas.

Mindaugas Navakas: plytos pirkimas senais laikais reikšdavo visai ką kita

Mindaugas Navakas. Man labai įdomus tas projektas iš meninės pusės. Jis yra labai keistai ir savotiškai paradoksalus ir išvirkščias. Nes mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. Pasakysiu keletą labai akivaizdžių pavyzdžių: Berlyno siena, mes žinome, kas tai yra ir kaip svarbu buvo ją nugriauti. Taip pat iš populiariosios kultūros Pink Floyd „The Wall“. O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs.

Bet ten yra žmonių siluetai, kurie tarsi kerta sieną...

Žinote, čia galima visaip aiškinti, bet iš tikrųjų tai yra sienos statymas. Veiksmas yra atvirkščias pačiai idėjai.

Gerbiamas Navakai, jūs buvote Tado Gutausko darbų vadovas?

Aš buvau jo dėstytojas. Tai ką, tai aš dabar kaltas? Jis turi savo vietą, jis puikiai sukasi. Žiūrėkite, šitas projektas – kaip jis puikiai „išsuktas“ masinės informacijos priemonėse. Televizijos veidai, patys ryškiausi, jį reklamuoja. Mums Mikutavičius siūlo pirkti plytą, pavyzdžiui. Nors plytos pirkimas senais laikais reikšdavo visai ką kitą.

Pavartėse chuliganai siūlydavo pirkti plytą, kiek atsimenu...

Na taip, būdavo toks juokas. Dabar Mikutavičius siūlo. Projektas puikiai „išsuktas“, vadinasi, Gutauskas gerai laikosi, sveikinu jį su tuo.

Zenekos nuotrauka

Bet toks menininkas – vadybininkas, gal ir yra menininko idealas?

Žinote, visokių yra menininkų. Pavyzdžiui, Rubensas buvo puikus vadybininkas. Bet meninė kokybė nuo to nelabai daug priklauso.

Bet aš nenoriu pasisakyti prieš paminklus iš principo. Nors šiaip man atrodo, kad paminklo statymas dažniausiai yra paminklo statytojo tuštybės patenkinimas. Nes jeigu žmonėms ką nors norisi pasistatyti, tai jie tiesiog sukuria bendraminčių komitetą, surenka pinigų ir stato. Pavyzdys yra Franko Zappos paminklas. Kuo F.Zappa susijęs su Vilniumi? Niekuo. Tik tiek, kad yra nedidelė grupelė žmonių, kuriems jis patinka.

Problema yra ne čia. Mes paprastai norime, kad mums paminklą pastatytų už kitų žmonių pinigus, t. y. už biudžeto pinigus. Pavyzdžiui, gydytojai statė Kudirkai paminklą, jie pasirodė su tokia gražia intencija, bet ten jų surinktų lėšų yra koks dešimtadalis. Visa kita – iš biudžeto lėšų. O sąmatos pas mus yra visai gražios, jos artėja prie standartinių europietiškų sąmatų.

– – –

Dar keli profesionalų komentarai. Menotyrininkas Viktoras Liutkus buvo konkurso Lukiškių aikštės paminklui komisijos narys. Kaip jis vertina Tado Gutausko projektą tuomet ir dabar?

Viktoras Liutkus: pasiilgstu XXI amžiaus dvasią atitinkančių skulptūrų

Viktoras Liutkus. Kiek prisimenu, tuomet projektas didelio atgarsio ir palaikymo nesulaukė. Dabar matau, kad vėl yra daroma panaši idėja kitoje vietoje, kitoje aplinkoje. Bet, mano galva, tai yra ta pati variacija. Aš apskritai nepriimu tokių propagandinių, į viešumą išmetamų, populizmu kvepiančių idėjų, kurios su miesto skulptūra, viešąja erdve kažin ar sukimba. Aš pasiilgčiau Vilniuje XXI amžiaus dvasią atitinkančių skulptūrų, o ne tokių, kad štai yra vėliava, štai yra Baltijos kelias. Aš nežinau, ar ta vieta, kur autobusai daro posūkį, yra geriausia vieta Baltijos keliui įamžinti. Na, pas mus, tenka pripažinti, su skulptūra yra liūdni reikalai.

Zenekos nuotrauka

Kaip jūs apskritai vertinate tokią tendenciją, kai viename konkurse dalyvavęs projektas nepereina atrankos ir vėliau statomas kitoje vietoje?

Mindaugas, kuris sėdi arba miega priešais Nacionalinį muziejų, yra beveik tas pats variantas, kuris buvo pateiktas Gedimino paminklo konkursui. Visi menininkai turi teisę varijuoti, bet kiekvieną kartą reikia žiūrėti ir į aplinkybes, nes esi kitame laike, kitoje aplinkoje, kitoks galbūt visuomenės požiūris.

Kaip jūs manote, ar kas nors mieste turėtų rūpintis, kas atsiranda viešose erdvėse?

Turi būti geros miesto galvos, protingos. Pasaulyje esu matęs miestų, kur modernioji skulptūra be jokių politinių diskursų įeina į erdvę ir yra mėgstama. Tiesiog, kažkoks sovietizmas pas mus išlikęs...

O kur yra profesionalai – komisijos, ekspertai?

Klausimas užduotas toks – o kokia mūsų Seimo sudėtis? Lygiai tokia pati situacija ir komisijose. Kaip galima subalansuoti, kai komisijoje yra, sakysime, politinių kalinių atstovas ir skulptūros profesorius. Nesuderinami interesai, balsavimas yra mechaniškas.

Kokią išeitį matytumėte?

Jeigu būčiau Vilniaus meras, tai durčiau pirštu į man patinkantį skulptorių ir sakyčiau – tu statai skulptūrą, rinkis vietą, rinkis medžiagas ir idėją. Tavo valia. Reikia baigti tas komisijas, kurios veda faktiškai prie nieko.

– – –

Tokį paminklų statymo būdą paprašiau pakomentuoti menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės.

Skaidra Trilupaitytė: niekada neturėjome ir neturėsime paminklo, kuris suvienytų mus visus

Skaidra Trilupaitytė. Visi sakytų, kad Viktoro paminėtas būdas yra autoritarinis. Atėjo meras, pasakė, kad mano draugas darys, ir mes visi sukylam, nes grėsmė demokratijai. Bet ar mes turime kitą būdą? Šiandien aš jo nematau. Nes komisijos yra susikompromitavusios nuo Gedimino paminklo laikų, o šiandien matome drąsų individą Tadą Gutauską, kuris sugeba mobilizuoti ir politines jėgas, ir visuomenines – ir štai mes vėl nepatenkinti. Tai kas turi būti tas veikėjas – ar visuomenė, ar menininkas, ar menotyrininkas? Aš manau, kad ateis ta situacija Lietuvoje, kai mes galėsime ir miesto svečius džiuginti šiuolaikiška skulptūra.

Karolio Kavolėlio nuotrauka.

Tikiu, kad kada nors ateis toks laikas, tačiau šiandien, bent jau Vilniuje, atrodo, kad randasi tokia tvarka –- jeigu neprašau pinigų iš valstybės, galiu statyti paminklus, skulptūras, nors gal neturiu tam nei pasirengimo, nei talento. Nėra jokio vertinimo, analizavimo, paprasčiausios diskusijos su visuomene poreikio. Kaip paminklai turėtų atsirasti miesto erdvėje, koks yra tradicinis kelias?

Skaidra Trilupaitytė. Galvojau dabar apie Vilnių, kaip istorinį Europos miestą, ir netikėtai suvokiau, kad iš tiesų tai yra vienas iš nedaugelio miestų, neturintis tos XVIII–XIX amžių skulptūros viešumoje tradicijų. Atėjo nepriklausomybė, ir staiga tauta, valstybė pasijuto neturinti savo didžiųjų vadovų, vadų ar istorinių kunigaikščių jokios išraiškos mieste. Kiekvieną kartą, kai artėja koks nors jubiliejus, paaiškėja, kad mes kažko neturime. Iniciatyvos keisti situaciją kyla ne vien iš politikų pusės. Pati visuomenė ir ypač kultūrininkai staiga mobilizuoja jėgas, tada pajungiami ir politikai, taip iškyla vienas ar kitas paminklas. Kai kalbame apie tokius menininkus kaip Tadas Gutauskas, tai matome, kad jis mobilizuoja truputį kitas jėgas ir kitas idėjas. Jis ima abstrakcijas – laisvė, vienybė, tauta, krepšinis, kaip mūsų religija – ir pakankamai netradicinėmis formomis, jau ne raiteliu ir balvonu ant žirgo, bet abstrakčiomis formomis bando tai realizuoti Vilniuje. Kiek to reikia ir kiek tos idėjos pasitarnaus vienybės, lietuvybės, laisvės puoselėjimui – jau būtų kitas klausimas. Turint galvoje, kad laisvės paminklas buvo tarsi perkeltas iš Lukiškių aikštės konkurso, tai nebuvo pats geriausias variantas. Matome, kad galima paimti tą pačią formą ir ją pusiau abstrakčiai modifikuoti, pritaikant įvairioms progoms.

Zenekos nuotrauka

Tendencijos rodo, jog paminklų statymas sukelia daugybę ginčų. Tado Gutausko atveju situacija yra kitokia, nes jis tarsi neprašo pinigų iš biudžeto. Kaip manote, ar turėtų būti ir privačioms iniciatyvoms kažkokie konkursai, kad kažkas įvertintų, ar tas darbas vertas kad ir žmonių aukų?

Aš manau, kad tikrai turėtų būti vertinama. Jokiu būdu negalima viešos erdvės naudoti vien savo privačių iniciatyvų raiškai, nepaisant to, kiek tai aktualu ar kiek tautos čia bandoma mobilizuoti. Bet Tado Gutausko paminklai, tie, kurie jau yra pastatyti, yra tarsi nebekvestionuojami. O kaip su lėšom? Aš girdžiu, jog tai yra privati iniciatyva, o staiga paaiškėja, kad Vyriausybė skyrė apie 70 tūkstančių. Manau, jog tokie dalykai neturėtų vykti lengva ranka, Vyriausybei lengvai pasiduodant kažkieno įtakai. Vien dėl to, kad būtų labai nemalonu, jei Vilniaus mieste būtų kaip Maskvoje, kur Zurabo Tsereteli iniciatyva jo skulptūromis papuošta visa sostinė. Tai yra ne visai demokratiška. Daugiau negu trys skulptūros jau man keltų įtarimą. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų Tadas Gutauskas, ar Kvintas, ar Sakalauskas, ar Navakas. Kalbu apie patį principą.

O estetiniai dalykai turėtų būti svarstomi. Žmonės nuolatos viešojoje erdvėje girdi reklamuojamą vieną ir tą patį projektą, kad tai vienintelis būdas realizuoti savo patriotinius jausmus, kai mobilizuojamos net kultūros žvaigždės. Kyla klausimas: kiek mes galime tuo pasitikėti? Ar nereikėtų lygiai taip pat populiarinti kritiškų minčių? Reikėtų kvestionuoti, kritikuoti, kalbėti ir diskutuoti.

Galbūt valstybė ar savivaldybės turėtų inicijuoti tokius paminklus? Iš kitos pusės, visada pasigendame iniciatyvos iš menininkų pusės.

Savivaldybė yra beviltiškas organas, mano manymu, ypač turint minty, kaip baigėsi Laisvės paminklo konkursas Lukiškių aikštėje. Savivaldybė tarsi nėra vienintelis, neklystantis arbitras, galintis mums pasakyti, kaip reikia daryti. Bet savivalda turėtų turėti savo balsą. Kiek gyventojai, privatūs mecenatai, savininkai turėtų prisidėti – tokios ribos aš čia nenubrėšiu. Bet mes turbūt niekada neturėjome ir neturėsime paminklo, kuris suvienytų mus visus, ir kad nebūtų jokių skirtingų nuomonių. Tiesiog pamąstymas ateičiai, kas galėtų pasakyti tą „stop“, kad turėtume balansą, harmoniją tarp paminklų, kuriuos jau turime, kuriuos turėsime, kam dar reikia statyti. Nes tenka girdėti apie sąrašus būsimų paminklų, kuriuos turime pastatyti Vilniaus mieste. Ir kartais net šiurpą kelia kiekis, kurį politikai įsivaizduoja kaip būtiną mūsų valstybingumui įtvirtinti.

Parengė Jolanta Kryževičienė

Marijampolės pataisos namų realybė kalinių lūpomis: keleri metai darbo be poilsio dienų, vertimai duoti melagingus parodymus ir grasinimai susidoroti kitų nuteistųjų rankomis. Šiuo darbu pradedu straipsnių ciklą apie nutylimą Lietuvos įkalinimo įstaigų pusę. Pusę, kurią esant neigia oficialūs šių įstaigų vadovai, bet liudija juose bausmę atlikę arba atliekantys asmenys.

Jie, buvę ir esami nuteistieji, liudija apie tai, kad Lietuvos kalėjimuose naudojamasi kastų sistema, siekiant priversti bausmę atliekančius žmones elgtis prieš jų valią. Nuteistieji kalba apie kalėjimuose įrengtus mušimo kambarius ir administracijai pavaldžius smogikus.

Jie, buvę ir esami kaliniai, taip pat sutiko pasidalyti savo turima informacija apie įkalinimo įstaigose klestintį narkotikų verslą – kelius, kuriais šios medžiagos pasiekia nuteistuosius ir amžiną atilsį asmenis, kurių kūnai artimiesiems atiduodami su išvada „savižudybė“, nors vietoje jo būtų tinkamesnis žodis – „žmogžudystė“.

Pabrėžiu, „žmogžudystė“, autorės suvokimu. Neužkirstą kelią silpnesnio nuteistojo psichologiniam sugniuždymui stipresnių nuteistųjų ir sąmoningą savo pačių darytą psichologinį spaudimą, ne vieną asmenį privertusį pakelti ranką prieš save, kai kurių Lietuvos įkalinimo įstaigų darbuotojai ramiai tebeįvardina kaip „savižudybę“.

Daug priklauso nuo to, kas yra žmogus – ar tas, kuris stresą sukelia kitam asmeniui, ar tas, kuris jį patiria. Dar daugiau priklauso nuo to, kurioje jis pusėje gyvena – matomoje ir oficialiai deklaruojamoje ar kitoje, tik jam pačiam ir grupelei oficialiai deklaruojančių žinomai.

Galbūt dėl šios priežasties, susisiekus su vienu iš Marijampolės pataisos namų darbuotojų, prižiūrėtoju, kuris, anot vieno iš liudijusių buvusių kalinių, žmogiškas, palyginti su kitais ten dirbančiais savo kolegomis, šis atsisakė ką nors patvirtinti, ar paneigti. Aš čia dirbu ir nekirsiu šakos, ant kurios sėdžiu, kalbėkitės su vadovybe, – maždaug taip būtų galima apibūdinti visa tai, ką jis kalbėjo. Kaip vėliau pasakys tas pats jį pakalbinti rekomendavęs buvęs nuteistasis: „Jie gi turi šeimas. Reikia kažkaip algą į namus parnešti.“

Dvi pusės. Įkalinimo įstaigų administracija ir jose bausmę atliekantys, atlikę asmenys. Visi jie turi savų motyvų kalbėti. Arba nekalbėti. Arba tam tikrus dalykus nutylėti.

Baiminasi dėl savo saugumo

Visi šiame straipsnyje pasisakančių buvusių arba esamų Marijampolės pataisos namų kalinių bei jų artimųjų vardai, siekiant apsaugoti šiuos žmones, yra pakeisti į išgalvotus. Visi tikrieji šių žmonių vardai ir pavardės straipsnio autorei yra žinomi.

„Žinau, kad manimi ir kitais niekas nepatikės, nieko nepavyks įrodyti – pats Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius man išeinant pasakė: „Tu nieko neįrodysi, sunaikinti visi dokumentai.“ Išleisdami iškraustė visus mano daiktus, atėmė toje įstaigoje būnant rašytą dienoraštį. „Jie bandys jus nutildyti, darys viską, kad tokie straipsniai nepasirodytų spaudoje“, – taip kalbėjo vienas iš buvusių ilgamečių Marijampolės pataisos namų gyventojų, pavadinkime, Saulius.

Dalykus, kuriuos neigs Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius paliudys ir dešimtį metų šioje įstaigoje praleidęs Gediminas, ir joje bausmę šiuo metu atliekantis Bronislovas.

Pasikalbėti sutiko ir iš gyvenimo šioje įstaigoje pasitraukusio Mariaus artimieji – motina ir širdies draugė. Kai kuriuos dalykus, kuriuos neigia Marijampolės pataisos namų administracija, liudija paties amžiną atilsį Mariaus motinai ir draugei rašyti laiškai.

Dar vienas žmogus suteikti informacijos sutiko, tačiau buvo kategoriškas – jis liks nepristatytas. „Jeigu jie išsiaiškins, kad čia aš ir man kada nors teks ten grįžti, – man bus blogai“, – tokie buvo jo žodžiai.

Liudininkų yra ir daugiau, bet šie žmonės kalbėti kol kas atsisako. „Niekas nenori turėti problemų“, – paaiškino vienas iš nuteistųjų. Atviram pokalbiui šie žmonės sako galbūt ryžtųsi tik išėję į laisvę – garsiai, viešai kalbėti apie problemas atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose, jų teigimu, gali būti pavojinga.

Kiekvienas lai randa savo tiesą. Pagal savo paties sąžinę.

Gediminas: per 2,5 metų darbo – nė vienos laisvos dienos

Marijampolės pataisos namuose Gediminas praleido 10 metų. Vyro teigimu, nuo 2007 metų rugpjūčio 11-os iki 2010 metų sausio 1-os jis pradirbo neturėjęs nė vienos laisvos dienos. Anot Gedimino, kasdien jis dirbo mažiausiai po 8 valandas, nors oficialiai buvo apiformintas puse etato. Kiekvieną mėnesį vyras gaudavo 113 litų atlyginimą.

„Paskutinius dvejus su puse metų dirbau uždaroje zonoje – reikėjo kitiems nuteistiesiems dalyti maistą: per pusryčius, pietus ir vakarienę. Čia aš neturėjau mane galinčių pakeisti žmonių – dirbau vienas ir be poilsio dienų. Dirbau ir per Kalėdas, ir per Velykas, jokių laisvų savaitgalių, nieko. Toje vietoje nelabai kas nori dirbti. Prisivilioja ten žadėdami kažkokių privilegijų, bet žmogus atėjęs į šitą darbą automatiškai įsigyja daug priešų tarp nuteistųjų – tiek jų, tiek pačios administracijos požiūriu, jeigu atėjai dirbti šito darbo, turi dirbti jį iki galo. Kito kelio nėra“, – pasakojo pašnekovas.

Gediminas paprašo skaitytojus įsivaizduoti, kad vienas jų buto gyvenamasis kambarys yra nuosavas namas, kuriame jie turės praleisti keturis mėnesius.

„Vienintelis jūsų ryšys su išoriniu pasauliu yra mažas langelis duryse, per kurį jums paduoda maistą. Tas, kas paduoda maistą, irgi yra nuteistasis. Tarkime, jums kažko reikia: kieno jūs prašote? To, kuris paduoda maistą. Jeigu jis kažko nepadarys, ko jūs reikalausite, nesvarbu proto ribose ar ne, argi jūs ant jo nepyksite? Yra 25 kameros ir su visomis reikia sutarti. Kiekvienas turi savo reikalavimus. Vienas nori rūkyti, kitas nori kažkokių rūbų išėjimui į laisvę, kuriuos jam reikia surasti, kitas nori narkotikų.

Administracija viską žino, bet jiems nusispjauti. Jei mane pagaus paduodantį narkotikus, man iškels baudžiamąją bylą – jiems neįdomu, kaip visa tai vyksta, administracijai rūpi vienintelis dalykas, kad diena praeitų ramiai, o kokiomis priemonėmis tai bus padaryta – nesvarbu“, – apie savo išgyventą kasdienybę Marijampolės pataisos namuose pasakojo Gediminas.

Vyras teigia, kad jam būdavo duodama užuominomis suprasti, kas bus, jeigu atsisakys dirbti.

„Jie gi nekvaili, ne už dyką antpečius gavo – duodavo suprasti užuominomis, kas bus, jeigu nedirbsiu. Tarkime, jeigu aš kažkuoneįtiksiu, mane galima sutvarkyti kitų nuteistųjų rankomis. Gali nurašyti į tą būrį, kuriame aš būti negaliu (Gediminas atliko bausmę už išprievartavimą – aut.). Pagal įstatymą jie gali taip elgtis, betgi jie puikiai žino, kad tam tikruose būriuose aš nė valandos sveikas neišbūčiau, ir tuo naudojasi.

Zenonas Kunca (direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už apsaugą ir priežiūrą) man asmeniškai pasakė: „Nenori, nedirbk – nurašysiu į tryliktą būrį, pažiūrėsiu, kaip tu ten gyvensi.“ Iš ten aš sveikas neišeičiau“, – kalbėjo buvęs Marijampolės pataisos namų kalinys.

„Jeigu būčiau pasakęs tiesą, jie būtų su manimi susidoroję“

Gedimino teigimu, Marijampolės pataisos namuose jis buvo verčiamas ne tik 2,5 metų dirbti be poilsio dienų, bet ir duoti melagingus parodymus prieš kitą nuteistąjį.

„Su manimi dirbo toks Saulius. Jis ant pareigūnų parašė skundą, nes šie jį vertė padavinėti į kameras neleistinus daiktus. Sykį jam buvo paliepta paduoti cigarečių pakelį, bet Saulius man sakė, kad ten buvo tikrai ne cigaretės – pakelis buvo daug sunkesnis. Jame galėjo būti bet kas, bet tikrai ne cigaretės.

Po to, kai jis parašė skundą, šie jam pasakė: „Ilgai tu čia nebedirbsi, būsi savas, sutvarkytas.“ Skunde Saulius minėjo ne tik pareigūnus, bet ir direktorių Tadą Klusevičių. Argumentuotai parašė. Tie asmenys suprato, jog kvepia negerais dalykais, nes jis parašė į Generalinę prokuratūrą ir aprašė paliepimą duoti melagingus parodymus. Pasakė, kad jeigu aš surašysiu parodymus kitaip, negu jiems reikia, tai man bus blogai – perkels į kitą būrį, kuriame aš būti negaliu.

Rašiau, kaip jie liepė, kad nieko nemačiau, negirdėjau pareigūnų grasinimų, kaip jie žadėjo su Sauliumi susidoroti. Bet aš viską mačiau ir girdėjau, tačiau turėjau tai paneigti, aš juk sau ne priešas – įmes į būrį, kuriame būti negaliu, ir viskas“, – dėstė pašnekovas.

Saulius buvo pašalintas iš darbo ir perkeltas į kitą būrį. Į jo vietą, anot Gedimino, buvo priimtas narkomanas, kuris po keleto mėnesių apsivogė.

„Mano parodymai guli Generalinėje prokuratūroje. Jeigu aš būčiau palaikęs Saulių, parašęs tiesą, nemanau, kad būčiau sveikas išėjęs iš Marijampolės pataisos namų. Mane būtų perkėlę ten, kur būti negaliu, ir su manimi būtų susidoroję. Ir po viso šito mane laiko nusikaltėliu, nors aš esu padoresnis už juos visus“, – svarstė Gediminas.

Marijampolės pataisos namų administracija kaltimus neigia

Gedimino kaltinimus esą jis buvo verčiamas dirbti po aštuonias valandas ir daugiau Marijampolės pataisos namų administracija paneigė.

„Nuteistasis Gediminas 2008–07–03 buvo įdarbintas 0,5 etato nuteistųjų valgyklos darbininku. Jo darbą sudarė dalies nuteistųjų (apie 20–30 asmenų) maitinimas uždarojoje zonoje ir darbo vietos tvarkymas. Visas nuteistųjų maitinimas 3 kartus per dieną uždarojoje zonoje, kurioje bausmę atlieka apie 70 nuteistųjų, trunka apie 3–3,5 val. Kadangi nuteistasis Gediminas dalijo maisto davinius tik aukščiau minėtai daliai nuteistųjų, jis per dieną maisto dalijimui užtrukdavo iki 2 val. Kita darbo dalis (2 val.) buvo skirta patalpų tvarkymui. Be to, pagal LR BVK 134 str. nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip 2 val.“, – informavo administracija.

Anot Marijampolės pataisos namų administracijos, nuteistojo Gedimino mėnesinis darbo užmokestis buvo apie 176 Lt neatskaičius mokesčių.

„Atskaičius mokesčius jis gaudavo apie 119 Lt, iš kurių dalis pinigų, t .y. 5 % likdavo neliečiamoje sąskaitos dalyje, kurią nuteistasis pasiėmė išėjęs į laisvę“, – teigė administracija.

Marijampolės pataisos namų atstovai atsakyme teigė, jog „Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca yra atsakingas už nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, nuteistųjų įdarbinimo ir kontrolės klausimus, Ūkio aptarnavimo brigadoje kompetencija priklauso pataisos namų direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams.“

„Minėtas pareigūnas nuteistąjį Gediminą, kaip ir visus kitus dirbančius nuteistuosius ūkio aptarnavimo brigadoje, žodžiu yra įspėjęs, kad nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių, t. y. nevartoti narkotinių medžiagų, vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus, nuteistiesiems, atliekantiems uždarojoje zonoje paskirtas nuobaudas, neperduoti draudžiamų daiktų, nevykdyti neteisėtų sandėrių su kitais nuteistaisiais ir pan. Ir kad nuteistiesiems, nesilaikantiems šios tvarkos, gali būti taikomos drausminio pobūdžio priemonės bei gali būti atimta galimybė dirbti ūkio aptarnavimo brigadoje, kurioje gyvena (atlieka bausmę) tik dirbantys nuteistieji.

Dėl nuteistųjų perkėlimo į kitus būrius galutinį sprendimą priima pataisos namų direktorius pagal drausminės komisijos teikimą, bet ne pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Z. Kunca“, – atsakyme teigė Marijampolės pataisos namų administracija.

Pataisos namų administracija taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekse bei kituose teisės aktuose nėra numatyta, kad nuteistieji, nuteisti pagal tokius straipsnius kaip Gediminas, būtų laikomi atskirai ar kitomis išskirtinėmis sąlygomis.

„Norime pažymėti, kad pataisos namuose bausmę atlieka ir daugiau kalinių, nuteistų už tokius pat nusikaltimus, kaip ir nuteistasis Gediminas, kurie yra paskirti į kitus būrius, ir dėl to problemų nėra ir anksčiau nebuvo“, – teigė Marijampolės pataisos namų administracija.

Pataisos namų administracija taip pat paneigė – esą Gediminas galėjo būti verčiamas duoti melagingus parodymus prieš Saulių.

„2008–09–03 pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl nuteistojo Sauliaus kreipimosi į pataisos namų administraciją dėl Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau APS) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų. Atlikto tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji, tarp jų ir nuteistasis Gediminas.

Tyrimo objektas buvo pareigūnų veiksmai atliekant tarnybines pareigas uždarojoje zonoje bei jų tarpusavio santykiai su nuteistaisiais. Todėl tyrimo metu, apklausiant nuteistąjį Gediminą, buvo paprašyta nurodyti aplinkybes, susijusias su APS pareigūnų galimai neteisėtais veiksmais jo bei nuteistojo Sauliaus atžvilgiu. Gediminas nurodė aplinkybes, kurios neturėjo jokios įtakos atliktam tarnybiniam tyrimui. T.y. jis paaiškino, kad APS pareigūnai jo ir Sauliaus atžvilgiu neteisėtų veiksmų nevykdė, tarpusavio santykiai buvo tik darbinai.

Ir jo paaiškinimas nebuvo nukreiptas prieš nuteistąjį Saulių jokia prasme, todėl  teiginys, jog Gediminas buvo verčiamas duoti parodymus prieš nuteistąjį Saulių yra netikslus ir Vidaus tyrimų skyriaus viršininko Gedimino Jarašiaus vertimas duoti parodymus prieš Saulių būtų buvęs nelogiškas.

Be to, atlikto tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyti APS pareigūnų, dirbusių uždarojoje zonoje, veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių, dėl ko pareigūnai buvo nubausti drausmine tvarka, o nuteistasis Saulius drausmine tvarka nubaustas nebuvo, su juo buvo apsiribota pokalbiu“, – teigė Marijampolės pataisos namų administracija.

Saulius: direktorius man pasakė: „Nebaigsi su rašymais – būsi sulaužytas“

Pasikalbėti sutikęs Saulius patvirtino Gedimino pasakytus žodžius.

„Netvarka Marijampolės pataisos namuose didžiulė. Niekas nelaiko žmogumi, ką nori, tą daro. Apie gerą pusmetį Tautvydas Černius, Romas Janušas ir kiti pataisos namų darbuotojai mane vertė perdavinėti nuteistiesiems visokius daiktus. Man atrodo, kad įstaigos vadovas Tadas Klusevičius viską žino. Nelaiko jis mūsų žmonėmis, sakydavo, jog esame šiukšlės, ir viskas. Asmeniškai man yra pasakęs, kad jeigu nesiliausiu rašyti skundus, tai būsiu sulaužytas“, – pasakojo Saulius.

Pašnekovas prisiminė, kaip po skundo Generalinei prokuratūrai dėl Marijampolės pataisos namų darbuotojų veiksmų šioje įstaigoje buvo surasti fiktyvūs liudininkai.

„Gediminą ir dar vieną žmogų jie privertė duoti parodymus prieš mane. Parašiau skundus, nes nebegalėjau kentėti. Negana to, kad vertė perdavinėti neleistinus daiktus, prižiūrėtojai dar pasakė, jog turėsiu jiems mokėti duoklę. Kava, cigaretėmis – suma susidaro nemaža. Iš pradžių nuėjau pas Rolandą Kušlį (apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius). Po to mane išsikvietė į Marijampolės pataisos namų vidaus tyrimų skyrių. O tenai susirinkę... Virginijus Ruzveltas (apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas), Edvinas Apynavičius (vidaus tyrimų skyriaus vyriausias specialistas), Gediminas Jarašius (vidaus tyrimų skyriaus viršininkas), kiti... Ir visi ant manęs...

Jie pasakė, jog nereikia nei skundų, nieko, esą patys viską užglaistys, sutvarkys. Pabars tuos prižiūrėtojus, perkels į kitą pamainą ar ką. Bet atėjo kita prižiūrėtojų pamaina, ir vėl tas pats – teko man skundus toliau rašyti“, – pasakojo Saulius.

Generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui parašęs pašnekovas sulaukė atsakymo, kad skundą tirti perduoda Marijampolės rajono apylinkės vyriausiam prokurorui Rimantui Bradūnui.

„Rimantas Bradūnas atsiuntė prokurorę Liuciją Kailiuvienę. Jos žodžiai įėjus į kabinetą buvo tokie: „Jūs ką, nemokate jo sutvarkyti už tą skundų rašymą, nurašykite, išmeskite iš darbo, gaus į kailį, į kuprą gerai“, – prisiminė buvęs Marijampolės pataisos namų kalinys.

Teigia, jog dirbti be poilsio dienių spaudė visas būrys Marijampolės pataisos namų prižiūrėtojų. Saulius taip pat teigia, kaip ir Gediminas, patyręs Marijampolės pataisos namų prižiūrėtojų spaudimą dirbti be poilsio dienų.

„Nurašymu į kitus būrius, jeigu protestuosiu prieš darbą be poilsio dienų, grasino ir Virginijus Ruzveltas, ir tas pats Zenonas Kunca, Juozas Saukaitis (socialinės reabilitacijos skyrius, būrio viršininkas), vėliau ir Edvinas Apynavičius. Nori nenori – teko dirbti“, – pasakojo pašnekovas.

Saulius sako, jog galėtų papasakoti ir daugiau, tačiau baiminasi dėl šioje įstaigoje bausmę atliekančio savo sūnėno likimo. Anot pašnekovo, jam išėjus iš Marijampolės pataisos namų juose likęs giminaitis patiria didelį psichologinį administracijos ir kitų nuteistųjų spaudimą.

„Jeigu jau jis buvo priverstas eiti užsidaryti į vienutę, tai supraskite, jog spaudimą jam taikė. Bijau, kad administracija su juo nesusidorotų kitų nuteistųjų rankomis. Jis dar jaunas, tik šeimą sukūręs.

Yra tokios specialiųjų kamerų... Pavyzdžiui, Edvinas Apynavičius sudaro iš jam prasiskolinusių narkomanų vieną kamerą. Joje – penki žmonės, kurie jo klauso, nes Apynavičius juos nuo visų apsaugo.

Edvinas Apynavičius jam neįtikusį nuteistąjį gali įmesti pas juos į kamerą, ir šie darys su juo, ką norės. Jeigu reikės, bus netgi išvada, jog žmogus pasikorė“, – savo tiesą pasakojo Saulius.

Pataisos namų vadovas oficialią poziciją keitė ir painiojosi

Pirmą kartą susisiekus su Marijampolės pataisos namų direktoriumi Tadu Klusevičiumi ir pasiteiravus, ar tiesa, kad šioje įstaigoje kai kurie nuteistieji yra verčiami dirbti be poilsio dienų, pastarasis tai kategoriškai paneigė.

„Aš neįsivaizduoju, kur jis galėjo dirbti be poilsio dienų. Tokio darbo net nėra. Tai neįmanomas dalykas. Kokioje sferoje jis čia buvo verčiamas dirbti, man įdomu?“ – kalbėjo pataisos namų vadovas.

Tadas Klusevičius taip pat paneigė ir tai, kad nuteistiesiems jo pavaldiniai galėjo grasinti perkėlimu į kitus būrius, siekdami priversti juos dirbti be poilsio dienų.

„Nuteistojo priėmimą, perkėlimą į būrį svarsto komisija, kurią steigia direktorius. Perkėlimas vyksta tik kai direktorius pasirašo įsakymą. Nei Zenonas Kunca, nei kitas pavaldinys neturi teisės be mano įsakymo ir mano parašo jo perkelti. Net tokios minties negali būti“, – teigė pašnekovas.

Marijampolės pataisos namų direktorius nesutiko ir su įstaigos darbuotojams pareikštais kaltinimais dėl vertimo nuteistuosius duoti melagingus parodymus prieš Saulių.

„Reikalauti tokio dalyko, tai yra visų pirma baudžiamoji atsakomybė“, – kalbėjo Tadas Klusevičius.

Kiek vėliau išsiuntus Marijampolės pataisos namų direktoriui su klausimais elektroninį laišką, kuriame buvo atskleisti nukentėjusio nuteistojo asmens duomenys, vardas ir pavardė, bei dar kartą susisiekus su Tadu Klusevičiumi telefonu – šis jau kalbėjo kitaip.

Tadas Klusevičius dar bandė išvengti tiesaus atsakymo, bet pokalbiui įpusėjus ir gal trečią ar ketvirtą kartą uždavus jam tą patį klausimą, ar tiesa, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistieji vis dėlto dirba be poilsio dienų, šios įstaigos vadovas savo pirminę oficialią poziciją, jog „tai neįmanoma“ pakeitė.

„Kad tas žmogus (Gediminas) dirbo – tai taip. Kad tas žmogus taip nedirbo – faktas. Žmonių dirbti versti negalime. Žmonės, jeigu nori, tai dirba savo noru. Dirbti yra daugiau norinčiųjų, nei mes galime įdarbinti.

Jeigu jie dirba, tai jiems mokama (atsakymas, į klausimą, ar nėra nuteistieji verčiami pataisos namuose dirbti be poilsio dienų). Šiaip aš dabar važiuoju automobiliu, mes galime pirmadienio rytą susiskambinti. Jeigu žmogus dirba, – jam mokama (atsakymas, dar kartą uždavus tą patį klausimą). Jeigu be poilsio dienų dirba, tai jam mokama už tas dienas. Kaip ir numatyta darbo kodekse.

Aš negaliu jums pasakyti iš karto (atsakymas į klausimą, ar yra nuteistųjų, kurie be poilsio dienų dirbtų metus ir ilgiau). Jeigu nuteistasis dirba – tai jam yra mokama (taip atsako į priminimą, jog iš pradžių neigė, kad Marijampolės pataisos namuose yra žmonių, kurie dirba be poilsio dienų).

Taip yra, pavyzdžiui, valgykloje (Tadas Klusevičius galų gale prisipažįsta, jog Marijampolės pataisos namuose yra žmonių, kurie dirba be poilsio dienų). Daugiau niekas šeštadieniais, sekmadienis, per šventes – nei statybininkai, nei remontininkai – nedirba. Tik tie, kurie užsiima nuteistųjų maitinimu“, – savo tiesą dėstė Marijampolės pataisos namų vadovas Tadas Klusevičius.

Mirusio kalinio laiškuose: dirbu labai sunkiai, beveik be laisvadienių

Tadas Klusevičius vėliau dar kartą pakartos savo pasakytus žodžius – paskutinį savo išsakytos oficialios pozicijos variantą: Marijampolės pataisos namuose be poilsio dienų dirba tik tie, kurie atsakingi už nuteistųjų maitinimą. Jokie statybininkai, jokie remontininkai be poilsio dienų nedirba.

Tadas Klusevičius yra Marijampolės pataisos namų galva, vadinasi, jeigu sako, tai žino.

Vienas autorės kalbintas šioje įstaigoje bausmę atlikęs žmogus pacituos, anot jo, paties Tado Klusevičiaus pasakytus žodžius: „Kur prasideda Marijampolės pataisos namai, baigiasi įstatymai.“ Bet šitas žmogus – buvęs kalinys. To paties buvusio kalinio žodžiais, tokie kaip jis Tadui Klusevičiui ir į jį panašiems tėra šiukšlės.

Gal yra, o gal ir ne, kad ir kaip ten būtų, tokios įstaigos vadovas, net ir būdamas panašios nuomonės į minėto kalinio išsakytą, suprantama, viešai jos tokios nedeklaruotų.

Esmė ta, ar daug save žmonėmis laikančių patikės ištartais žodžiais tų, kuriuos laiko šiukšlėmis? Taip vienam iš išdrįsusių prabilti nuteistųjų, jeigu pamenate, ir pasakė vienas didelis žmogus: „Tavimi niekas nepatikės, tu nieko neįrodysi.“

Galbūt žinojimas apie tą tikėjimo ir netikėjimo santykio svorio skirtumą visuomenėje kai kam suteikė pernelyg daug pasitikėjimo savimi?

Laimė, šiukšlėmis nevirto vieno iš Marijampolės pataisos namuose kalėjusio jauno žmogaus motinai ir draugei rašyti laiškai. Šių moterų atmintyje tebėra gyvi trumpi pokalbiai su savižudybe savo gyvenimą minėtoje įstaigoje pabaigusiu artimuoju.

Juose – tiek laiškuose, tiek pokalbiuose su artimaisiais – liudijamas apie tai, kad be poilsio dienų Marijampolės pataisos namuose dirba ne tik už maitinimą atsakingi nuteistieji.

Kurį laiką dabar jau amžiną atilsį Marius ir dažė, ir tinkavo beveik be poilsio dienų. Marijampolės pataisos namų darbuotojų elgesio su nuteistaisiais ir kai kurių kalinių elgesio su juo žmogišku Marius nevadino.

Jeigu aplink Marių Marijampolės pataisos namuose būtų buvę daugiau nepraradusių žmogiškumo, – galbūt šiandien jis tebebūtų gyvas. Galbūt būtų išėjęs į laisvę ir, ko gero, su savo širdies drauge kartu augintų jos dukrelę. Priimti svetimą vaiką ir dalytis su juo savo šiluma gali tik žmogus. Nešventas, bet dar ir nepraradęs viso žmogiškumo. Ne šiukšlė.

Istorijos tęsinys – kitame ciklo apie Lietuvos įkalinimo įstaigas straipsnyje.

Norintieji pasidalyti mintimis arba galintieji ir norintieji suteikti informacijos šia arba kitomis temomis autorei visada gali parašyti laišką.

Absoliutai Andželikai Lukaitei

Iki pareikalavimo

Gedimino pr. 7, Vilniaus centrinis paštas 01001, Vilnius

Bernardinai.lt

Rugpjūčio 25 d. minime šv. Juozapą Kalasantą (1556-1648).

Juozapas kilo iš kilmingos, bet neturtingos giminės. Studijavo filosofiją ir teisę Leridoje, teologiją – Valencijoje ir Alkaloje. 1583 m. buvo įšvęstas kunigu. 1592 m. atvyko į Romą, kur tarnavo kardinolo Kolonos kapelionu ir dirbo gailestingus darbus.

Gailėdamas neturtingų Romos gyventojų vaikų, liekančių be jokio auklėjimo ir mokslo, 1597 m. prie šv. Daratos bažnyčios atidarė nemokamą mokyklą, kurioje buvo mokoma ne tik katekizmo, bet ir kitų disciplinų. Tai buvo pirmoji tokia mokykla visoje Europoje. Pradėjęs nuo 100 mokinių, mokyklą pavadino „Schola pia“. Norėdamas parengti tokioms mokykloms mokytojus, 1617 m. įkūrė vienuoliją, kurios nariai turėjo atsidėti liaudies vaikų švietimui (pijorai). Panašias mokyklas jis atidarė Toskanoje, Neapolio karalystėje, Ligūrijoje, Moravijoje ir Lenkijoje. Popiežius Grigalius XV patvirtino pijorų vienuoliją ir padarė ją ordinu (su iškilmingais narių įžadais). Juozapas paruošė įstatus ir buvo paskirtas pirmuoju ordino generolu iš pradžių 9 metams, o paskui visam gyvenimui. Tačiau vienuolija išaugo per greitai ir patyrė sunkią krizę tiek dėl pasauliečių noro tapti per ją kunigais, tiek dėl kitų vienuolijų pasipriešinimo, nes kiti ordinai taip pat sau uždaviniu kėlė jaunimo švietimą ir pijoruose įžvelgė konkurentus. Dėl šių priežasčių popiežius Urbonas VIII 1642 m. pašalino Juozapą iš generolo pareigų, o popiežius Inocentas X 1616 m. pijorų ordiną padarė paprasta atskirų namų kunigų sąjunga, leisdamas jos nariams laisvai įstoti ir išstoti. Tai buvo skaudus smūgis Juozapui. 1648 m. jis mirė.

Kanonizuotas 1767 m.

„Šventųjų gyvenimai“

Laisvė - sunkiai virškinamas maistas

1771-aisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininkas Mykolas Vielhorskis paklausė Jeano Jacques'o Rousseau, kaip lietuvių ir lenkų valstybė turėtų toliau tvarkytis. Į šį klausimą atsakydamas Rousseau parašė „Svarstymus apie Lenkijos valdžią“, kuriuose teigė: „Laisvė - sunkiai virškinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Jokiuosi iš suniekšėjusių tautų, kurios drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia. Vergo širdis turėdamos įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. [...] O išdidi ir šventa laisve! Jei tie vargšai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rūstesnis už sunkų tironų jungą, jie išsigąstų tavęs šimtą kartų labiau negu nelaisvės. Su siaubu bėgtų nuo tavęs kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti“. Tačiau, pasak Rousseau, skirtingai nei kitos tautos, lietuviai su lenkais dar yra išsaugoję gyvą laisvos respublikos, suverenios tautos sampratą, kuria ir turėtų remtis. Svarbiausia esą visus tautos luomus, ne tik bajorus, bet ir miestiečius bei valstiečius, ugdyti pajėgius laisvei, išmokyti juos gyventi bendrais reikalais, rūpintis savo respublika.

Taigi Rousseau gerokai anksčiau nei XX amžiaus psichologai ir filosofai prakalbo apie laisvės naštą, kuri ne visiems žmonėms ir ne visoms visuomenėms gali būti pakeliama, kurios baimė gali tapti tvirčiausia totalitarinių ar nomenklatūrinių politinių režimų atrama. Įsidėmėtina, jog Abiejų Tautų Respublikai skirti Rousseau žodžiai to meto pasaulyje buvo skirtingai suvokti. Dalis lietuvių bajorų, jais remdamasi, siekė aktyviais respublikos piliečiais paversti visus krašto gyventojus. Tuo tarpu Prancūzijos revoliucijos išgąsdinta Rusijos imperatorė Kotryna II šiuos filosofo žodžius citavo savo draugams ir aiškino, kodėl ji  negalinti suteikti rusams laisvės: mat ši juos pražudytų.

Kaip į laisvės iššūkį mėginame atsakyti mes šiandien, 20-aisiais nepriklausomybės metais? Lietuvių bajorų ar Kotrynos II mąstymo būdu ir veiksena sekame? Ar mūsų politikų, pareigūnų, slaptųjų tarnybų, net dalies žiniasklaidos elgesys nėra dažniau grindžiamas Rusijos imperatorės įsitikinimu, jog laisvė – per sunkus maistas tautos skrandžiui, jog laisvę reikia riboti, siaurinti, striukinti? Juk net nemaža dalis švietimo politikos sprendimų pastaruoju metu grindžiama laisvės baime. Šią baimę skatina ir kitas šiandieninei Lietuvai būdingas atsakas į laisvės iššūkį – atsipalaidavimas nuo visų politinės bendruomenės ryšių, įsipareigojimų, moralinių sutarčių, įstatymų ir kitų civilizuotam gyvenimui reikalingų riboženklių.

 Mokykla atskirta nuo valstybės

Daktarė Meilė Lukšienė jau pirmaisiais nepriklausomybės metais mums priminė, jog laisvė – sunki našta, reikalaujanti kruopštaus pasirengimo ir didelės atsakomybės. Ji siūlė Apšvietos Lietuvoje rastą atsakymą į laisvės klausimą: visuomenę, žmogų laisvei reikia kryptingai ugdyti, auginti. 1991 m. rašytame tekste teigė: švietimo sistema “privalo padėti žmogui atgauti savo žmogiškąjį orumą, atskleisti jam kelią, kuriuo eidamas pajėgtų formuotis laisvei, vadinasi, didžiausiai atsakomybei prieš save ir Visatą-Absoliutą, gebėtų kurti laisvą visuomenę ir laisvą valstybę, t. y. tokią, kad ji būtų Žmogaus ir jo kultūros buveinė. Tokiam idealui siekti reikia kitokio nei ligi šiol matymo, kitokio mąstymo“. 1992-aisiais daktarė vėl pabrėžė “mokyklos istorinį vaidmenį“ – „padėti laisvėti visai tautai ir valstybei“. Pasak jos, „laisvė - tai veikti jaučiant didžiausią atsakomybę prieš savo sąžinę ir mūsų pačių kuriamą valstybę ir tautą.“ Taigi pirmaisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais M. Lukšienė iškėlė esminį, egzistencinį mokyklos ir laisvos valstybės ryšį: be sąmoningų ir nuoseklių mokyklos pastangų ugdyti laisvą politinę bendruomenę toji bendruomenė neatsiras, laisva valstybė neišliks.

Tiesa, iki nepriklausomybės paskelbimo daktarė laikėsi požiūrio, labiau būdingo Vokietijos kultūrininkams Veimaro Respublikoje: mokykla pirmiausiai turinti „tarnauti ne valstybei, o žmonėms“. Sovietinės okupacijos sąlygomis tai buvo išmintingas kultūrinės  autonomijos siekis, teisingos pastangos atriboti kuriamą tautinę mokyklą nuo tautai svetimos imperinės valstybės. Deja, šia nuostata mūsų kultūrininkai ir politikai dažnai iki šiol tebesiremia, nors tautos gyvenimo sąlygos iš esmės pasikeitė.

Tuo tarpu M. Lukšienė laisvo krašto mokyklai išsyk kėlė ne tik kultūrinius, bet ir politinius uždavinius: mokykla privalanti būti atvira Lietuvos valstybei, ugdanti valstybę kaip laisvą politinę bendruomenę. Šitokio strateginio siekio dabartinei mūsų švietimo politikai, visų lygių mūsų mokykloms labai stinga.

 Jungti švietimą su valstybe

Kažkada atnaujinant švietimo strategiją teko diskutuoti su politikais, kurie nesutiko su mintimi, jog laisvė lieka vienas didžiausių mūsų visuomenės ir jos švietimo iššūkių. Stebėtasi: kaip laisvė gali būti iššūkis? Argi ji nėra tautos laimėta savaiminė gėrybė? Šiandien atrodo, kad į laisvės, politinės laisvės, iššūkį iki šiol nesame pasirengę švietimo priemonėmis deramai atsakyti.

Mūsų mokykla atitolo nuo valstybės. Užsivėrė nuo valstybės. Mūsų valstybė užsisklendė nuo piliečių. Užsisklendė ir nuo mokyklos. Jei išties globalizacijos sąlygomis norime turėti „globalią tautos išlikimo programą“, kurią rengti ragino M. Lukšienė, strateguodami švietimo darbus privalėtume rinktis kelią, jungiantį švietimą su valstybe, su politine bendruomene, atveriantį valstybę mokyklai.

Ką turiu galvoje šitai sakydamas? Seną Rousseau duotą patarimą: visos švietimo pastangos ugdyti laisvą tautą bus bergždžios, jeigu nebus deramai sutvarkytas pačios valstybės gyvenimas. Jeigu laisvai tautai svarbūs moraliniai idealai nebus gerbiami pačios visuomenės, politinės bendruomenės, jei jie nebus principingai viešajame gyvenime ginami. Jei valstybė ir visuomenė žmogų vertins ne pagal jo gebėjimus, moralines nuostatas, įsipareigojimus bendram gėriui, bet pagal jo turtą ir galią, švietimo pastangos kurti respubliką liks tuščios.

 Šizofreniškas būvis

Kaip ugdyti kraštui ištikimus piliečius, jei valstybėje leidžiama įsigalėti korupcijai, žeminti žmogaus orumą, paminti asmens teises ir laisves.

Šizofreniškas būvis, kai vaikas mokykloje mokomas demokratijos ir pilietiškumo pagrindų, o už mokyklos lango mato labai iškreiptus demokratinius santykius, pakerta dabartinę mūsų edukacinę programą. Mes nesąmoningai ugdome jaunimą emigracijai. Gyvenimui ten, kur mūsų mokykloje ugdomi idealai su politine tikrove sutampa sklandžiau ir geriau nei Lietuvoje. Todėl labai svarbu esamą edukacinę programą peržiūrėti, nuosekliau pritaikyti ją pokomunistinio, pokolonijinio mūsų krašto reikmėms. Mūsų mokyklai nepakanka Danijos ar Airijos mokyklos pastangų perteikti jaunimui demokratinės santvarkos principus ir padėti jam prie veikiančios santvarkos prisitaikyti. Lietuvos jaunimas turėtų būti mokomas už demokratiją, už įstatymo viršenybę grumtis, savo krašto santvarką tobulinti.

Mūsų mokyklai būtinas kritiškas atvirumas valstybei. Greta ištikimybės savai politinei bendruomenei, savai kultūrai, savam kraštui, labai svarbu ugdyti jaunų žmonių pilietinę drąsą, ryžtą laisvės, solidarumo ir bendrojo gėrio idealus ginti Lietuvos gyvenime.

Per nepriklausomybės metus mes nepakankamai kalbėjome jaunajai kartai apie laisvos pilietinės bendruomenės pamatus: apie ištikimybę, lojalumą, draugystę, solidarumą. Per menkai šie pagrindai pabrėžiami mūsų programose ir mokymo priemonėse. Puiku, kad juos deramai išryškino Leonidas Donskis naujame pilietiškumo vadovėlyje.

Mūsų vaikai negali pamiršti, jog be lojalumo, be ištikimybės savo tėvynei, savo tautai, be piliečių draugystės ir solidarumo, be įsipareigojimų viešiesiems reikalams bendras gyvenimas nėra įmanomas.

Reikia respublikoniško laisvės supratimo

Labai svarbu, kokią laisvės sampratą mokykloje ir visuomenėje skleisime, kokia laisvės samprata švietime ir valstybėje remsimės.

Į laisvę šiandien paprastai žvelgiame iš liberalių pozicijų: būti laisvam reiškia būti nepriklausomam nuo valdžios ir kitų kišimosi į mano privatų gyvenimą. Tai išties pamatinė asmens teisė. Tačiau jos nepakanka laisvos respublikos žmogui. Dar XVI amžiuje spausdindamas Trečiąjį Lietuvos Statutą Leonas Sapiega lietuviams aiškino: mes savo laisve prieš kitas tautas didžiuojamės, nes ne tik turime teisę į gerą vardą, sveikatą, nuosavybę, bet ir patys laisvai sau įstatymus leidžiamės, patys nusistatome savo šalies tvarką. Taip Sapiega pabrėžė respublikonišką, politinę asmens laisvę, būtiną išties laisvų piliečių sąjungai. Tai suvokimas, jog esu laisvas tik tada, kai dalyvauju priimant visai bendruomenei ir man kaip bendruomenės nariui svarbius sprendimus, kai kartu su kitais tariuosi dėl viešosios gerovės. Jei esu nušalintas nuo sprendimų priėmimo, netenku savo, kaip respublikos nario, laisvės. Ar šią respublikonišką laisvės sampratą šiandien pakankamai giname viešojoje erdvėje? Ar ją bent kiek nuosekliau perduodame mokykloje? Vargu. Tačiau atsisakę respublikoniškos laisvės mes ir toliau liksime priklausomybės būvyje, kurį dar sovietmečiu taikliai nusakė Justinas Marcinkevičius:

Čia nieko mūsų nėra,

O viskas – mūsų vardu.

Bespalvė laiko skara

Kaip kaukė ant mūsų veidų.

Šiandien nušalinimas ir nusišalinimas nuo bendrų reikalų, nuo jų sprendimo, regis, nemažą dalį Lietuvos gyventojų tenkina. Ar turėtų tenkinti ir Lietuvos jaunuomenę? Ar neišugdę jaunimo, pajėgaus respublikoniškai laisvei, galime tikėtis ilgaamžės Lietuvos Respublikos? Demokratinė visuomenė nėra tik laisvos rinkos principais pagrįsta vartotojų visuomenė. Demokratija nėra palaida bala. Tai mūsų pačių kuriama ir saugoma tvarka. Be asmens įsipareigojimo šiai tvarkai, be griežto bendrų teisyklių laikymosi, be pagarbos įstatymui, be įstatymo viršenybės, laisva bendruomenė griūva. “Jei norime būti laisvi, turime tapti įstatymo vergais“,- šią Cicerono ištarmę primindavo vienas kitam senovės lietuviai. Ar pakankamai pabrėžiame laisvės ir įstatymo jungtį dabarties visuomenėje, šiandienos mokykloje?  

 Laisvo gyvenimo praktikos

Be laisvės supratimo, labai svarbios yra demokratinio gyvenimo praktikos. Rašydama bendrąsias progrmas, M.Lukšienė būtent joms skyrė ypatingą dėmesį. Mat buvo įsitikinusi, kad vien teorinės žinios nesuteiks jaunimui demokratinės gyvensenos pagrindų. Ji ragino rūpintis ne tik ir ne tiek mokymo dalykų turiniu, bet vaiko gyvenimu mokykloje, laisvos bendruomenės santykiais mokykloje. Iš esmės tai būtų politikos, kaip viešųjų reikalų tvarkymo, kaip moralinės visuomeninės tvarkos kūrimo, sugrąžinimas į mokyklą. Mokykla turinti būti savaraniška bendruomene, mažąja respublika, pasižyminčia tiek kūrybine, tiek finansine laisve. Ji turėtų pati kurtis bendro gyvenimo taisykles, mokytis jas gerbti, joms įsipareigoti, pagal jas gyventi ir jas tobulinti. Būtent dalyvaudami mokyklos respublikos gyvenime, tą gyvenimą patys kurdami, mūsų jaunuoliai ir jaunuolės taps pajėgūs prisiimti atsakomybę už bendruomenės gerovę, taps pajėgūs laisvei.

Beje, kadaise eita į mokyklos savarankiškumą kur kas nuosekliau negu po 20-ies nepriklausomybės metų. Šiandien universitetų savarankiškumą striukiname, tada bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumą plėtėm.

Pamestas nacionalinis naratyvas

Laisvos bendruomenės ugdymui nuosekliau galėtų talkinti krašto tradicija, ją gaivinantis ir perduodantis tautos pasakojimas – nacionalinis naratyvas. Deja, iki galo taip ir neatkurtas, jis šiandien vis labiau nyksta iš mūsų mokymo programų ir vadovėlių. Mes pametame tautinį naratyvą, rišlų pasakojimą apie tai, kas mes buvome, esame ir kuo mes norime būti. Pametame jungtis dėl atskirų tekstų fragmentų, epizodų, motyvų, detalių, datų. Mokykloje stokojame vertybių, idėjų, vaizdinių prisodrinto tautos pasakojimo, kuris telktų mus į bendruomenę, žymėtų bendruomenės kelio gaires. Beje, prarastas senosios Lietuvos pasakojimas buvo pasakojimas apie laisvę. To pasakojimo imperatyvas ne vieną amžių lėmė Lietuvos visuomenės viešąją elgseną ir apsiprendimus. Pajaustas ir atgaivintas šiandien jis padėtų mūsų jaunuomenei tvirčiau ir savarankiškiau gyventi dabarties pasaulyje.

Taigi toliau strateguodami savąjį švietimą turėtume grįžti prie iki galo neįgyvendintų Meilės Lukšienės idėjų. Turėtume nepamiršti istorinės Lietuvos mokyklos paskirties – ugdyti laisvą žmogų, laisvą tautą, laisvą valstybę.

Pranešimas skaitytas Meilės Lukšienės skaitymuose

"Dialogas"

Jėzus kalbėjo:

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: 'Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju'. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. Pripildykite gi savo tėvų saiką!“

Kiti skaitiniai:2 Tes 3, 6–10. 16–18; Ps 128

 

 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Gerojoje Naujienoje Kristus šiandien ir vėl mums primena apie Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystes. Nesunku pastebėti, kad Kristus kalba tiesmukai ir gana griežtai. Kalbėtis kitaip su tokio mąstymo ir elgesio žmonėmis, matyt, jau nebėra prasmės. Įdomu, jog veidmainystę žmogus renkasi norėdamas pasilengvinti sau gyvenimą, bet iš tiesų jį tik apsunkina. Priešingu atveju Kristus juk nesakytų „vargas jums“. Akivaizdu, jog bet kokio pobūdžio veidmainiavimas žmogui sukelia vargą, o kartu ir būseną, kurioje vėliau (dažniausiai) yra apgailestaujama dėl tokio nevykusio poelgio.

„Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“, – šiais žodžiais Jėzus ypač tiksliai apibūdina Rašto aiškintojus ir fariziejus. Toks Jėzaus elgesys, kuriuo Jis nuolatos įvardina klaidingą žmonių elgesį, verčia pastebėti tai, kad vienas iš Jo misijos žemėje tikslų – tiesos akcentavimas ir jos vykdymas. Tiesa buvo, yra ir bus vertybė, tik gaila, kad ne visi tai pripažįsta. Ganėtinai dažnai Evangelijoje susiduriame su įnirtinga Jėzaus kova su melu, apgavystėmis, veidmainystėmis. Ir tai nėra kova dėl kovos, tai yra viena iš sąlygų gyventi laikantis tiesos ir teisingumo. Manau, jog šventumo kelias, kurį pasirenkame, daro mus ypač jautrius įvairaus pobūdžio melui (tiek asmeniniam, tiek ir visuomeniniam).

Gyventi laikantis tiesos – tai didis iššūkis kiekvienam krikščioniui, kiekvienam katalikui ir apskritai kiekvienam žmogui. Kristus nuolatos mus ragina apie tai nepamiršti. Juk Jis yra tiesos kelias, vedantis į gyvenimą. Jis ragina mus pamilti tiesą, draugauti su ja ir gyventi ja diena iš dienos, siekiant patirti džiaugsmą, o ne gėdą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas antradienį paragino Liuksemburgą padėti Rusijai pasirašyti bevizio režimo susitarimą su Europos Sąjunga (ES), kad galiausiai būtų įveiktas pasipriešinimas šiai idėjai Vakarų Europoje.

Bevizį režimą Rusija ne kartą yra minėjusi tarp svarbiausių savo prioritetų santykiuose su ES.

Šiemet Maskvai pavyko užsitikrinti Italijos premjero Silvio Berlusconi ir Suomijos prezidentės Tarjos Halonen paramą šiam savo siekiui.

Rusijos turizmo verslo ir investicijų augimą stabdo europiečių nerimas dėl galimos nelegalios migracijos bangos ir nusikalstamumo augimo Bendrijoje.

Prieš trejus metus priimtas susitarimas dėl vizų tvarkos supaprastinimo taip ir neprivedė iki visiško jų atsisakymo.

"Vizos yra vienas esminių klausimų. Mes tikimės jūsų paramos", - sakė D.Medvedevas Liuksemburgo premjerui Jean Claude Juncker, su kuriuo susitiko pirmadienį Juodosios jūros Sočio kurorte.

Savo ruožtu J.C.Junckeris pažadėjo "greičiausią (šio klausimo) sprendimą" ir pridūrė, kad Europa per ilgai svarsto šį klausimą.

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas šį mėnesį pademonstravo, kad Rusija gali atsisakyti savo griežtų vizų reikalavimų, žadėdamas nereikalauti vizų iš futbolo sirgalių, jeigu Rusijai pavyktų išsikovoti teisę rengti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Kinijos šiaurės rytuose antradienį vėlai vakare keleivinis lėktuvas su daugiau kaip 90 juo skridusių žmonių neišsilaikė tūpimo take Jičuno oro uoste Heilongdziango provincijoje, pranešė naujienų agentūra "Xinhua", remdamasi vyriausybės ir avialinijų pareigūnais.

Valstybinė Kinijos televizija pranešė, kad 49 keleiviai išgelbėti, daugumos būklė stabili. Jičuno meras sakė, kad trijų sužeistųjų būklė sunki.

Anksčiau "Xinhua" minėjo, jog hospitalizuota daugiau kaip 20 nukentėjusiųjų.

Pasak "Xinhua", prieš valandą iš Charbino pakilęs "Henan Airlines" priklausantis lėktuvas, nuvažiavęs nuo tako Jičuno oro uoste, užsidegė. Lėktuve buvo daugiau kaip 90 žmonių.

Civilinės aviacijos valdybos pranešime nurodoma, kad E-90 tipo lėktuve, kuris patyrė avariją Lindu oro uoste prie Jičuno, buvo 91 žmogus. Anksčiau skelbta, jog lėktuvu skrido 96 žmonės.

Pasak Jičuno pareigūnų, nelaimė įvyko apie 22 val. 10 min. Pekino (17 val. 10 min. Lietuvos) laiku. Į nelaimės vietą atskubėjo greitosios pagalbos brigados.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Lietuva pateko tarp keturių Europos Sąjungos (ES) šalių, kurioje pramonės užsakymų birželį sumažėjo.

Birželį naujų užsakymų Lietuvos įmonės gavo 0,6 proc. mažiau nei gegužę, užsakymų sumažėjo dar trijose šalyse, o kitose jų daugėjo, rodo antradienį paskelbti ES statistikos agentūros Eurostatas duomenys.

Latvijoje užsakymų, palyginti su praėjusiu mėnesiu, padaugėjo 0,7 proc., Estijoje - 2,8 proc. Labiausiai užsakymų sumažėjo Airijoje (4,7 proc.), o padaugėjo Danijoje - 23 proc. augimas.

Per metus - birželį, palyginti su 2008-ųjų birželiu - naujų užsakymų skaičius Lietuvoje išaugo 19,1 proc. Labiausiai išaugo Danijoje (64,8 proc.) bei kitose Baltijos šalyse - Latvijoje (61,2 proc.) ir Estijoje (49,2 proc.). Jų skaičius krito vienintelėje Airijoje (5,1 proc.).

ES užsakymų per mėnesį padaugėjo 2,4 proc., per metus - 22,5 procento.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį per susitikimą su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi sakė, kad negalima leisti išnykti regioninėms aukštosioms mokykloms.

"Prezidentė akcentavo būtinybę išsaugoti, kiek įmanoma, regioninius universitetus, kaip tų regionų šviesios minties, kultūros ir švietimo centrus", - po susitikimo žurnalistams sakė prezidentės atstovas Linas Balsys.

"Krepšelių judėjimas, koks yra dabar, dar nėra tobulas ir iš dalies kelia pavojų, kad regioniniai universitetai arba specializuotos švietimo ir mokymo įstaigos, kaip pavyzdžiui, specializuoti universitetai, gali ateityje ir išnykti, jeigu tas chaotiškas, vien tik rinkos dėsniais grįstas krepšelių judėjimas ir toliau nebūtų tobulinamas", - sakė prezidentės atstovas.

L.Balsio teigimu, prezidentė paragino patobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką, nors iš esmės vykstančią aukštojo mokslo reformą įvertino teigiamai.

Prezidentė kritikavo ministeriją už priėmimo į aukštąsias mokyklas metu įvykusias technines klaidas, kada stojantiesiems buvo išsiųsti klaidingi pranešimai.

"Tai pat buvo akcentuoti atvejai, kai gavęs aukštus balus abiturientai vis tiek turi mokėti už mokslą. Be abejo, ir to mokesčio dydis yra taip pat problematiškas", - sakė L.Balsys.

Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį į problemas priimant studentus į meno specialybes, tačiau, pasak L.Balsio, sulaukė ministro paaiškinimo, kad viešojoje erdvėje dėl to reiškiamas nerimas nėra visiškai pagrįstas.

"Ministro duomenimis, su menų studijomis nėra taip blogai, kaip kartais nušviečiama, bet prezidentė akcentavo, kad pats faktas, kad kyla nesusipratimų, rodo, kad sistema dar neveikia iki galo sklandžiai", - teigė prezidentės patarėjas.

Pasak valstybės vadovės, tokios klaidos, kai gabūs abiturientai negauna valstybės finansavimo dėl disproporcijų tarp studijų programų ar kitų priėmimo trūkumų, turi būti nedelsiant ištaisytos panaudojant likusius neišdalintus studijų krepšelius.

"Kas nedirba, tas neklysta. Stengiantis geriausio rezultato, sisteminius sprendimus ir pokyčius įgyvendinant, būna detalių ar atskirų dalykų, kur ne visada procesas vyksta sklandžiai", - žurnalistams sakė G.Steponavičius. Daugiau komentarų apie numatomus pokyčius jis pažadėjo pateikti vėliau antradienį.

Anot prezidentės spaudos tarnybos, šalies vadovė pabrėžė, kad studijų krepšelių skirstymas yra viešoji paslauga, todėl už teisingą valstybės lėšų paskirstymą studentams privalo atsakyti švietimo ir mokslo ministras, o ne priėmimą vykdanti viešoji įstaiga Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendram priėmimui organizuoti. Prezidentė nurodė ministrui spręsti, kas toliau vykdys priėmimą ir skirstys valstybės lėšas.

Šiais metais per priėmimą dėl techninių klaidų daugeliui stojančiųjų buvo išsiųsti neteisingi pranešimai, kad jie neįstojo į pasirinktą studijų programą, ankstesnių metų abiturientai nebuvo įtraukti į bendrą konkursą. Taip pat buvo atvejų, kad gavę aukštus balus abiturientai turi mokėti už studijas, o žemesnius balus surinkusiems suteiktas valstybės finansavimas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.