Musė užrėpliojo ant rankos. Susierzinęs norėčiau nutrėkšti, bet nespėju – ji pakyla anksčiau, nei mano ranka trenkia per ranką. Plekšt!.. Tas mažas vabaliukas taip gerai padarytas! Šimtus metų žmonės mėgino nukopijuoti jos skrydį, kol pagaliau pavyko pagaminti šiokį tokį į musę panašų plastnojantį aparatą. Bet tas varganas mechanizmas nė iš toli neprilygsta tobulam Dievo (Gamtos) [...]

Mano tėvukas, politinis kalinys ir tremtinys, šešiolika metų kirtęs mišką vaizdingose Lenos pakrantėse, beveik nevalgo vakarienės. Klausiu: Tėvai, kodėl nevalgai?“ O jis atsako: „Kai sočiau pavalgau prieš miegą, mokyklą sapnuoju.“ Tai ir svarstau, nejau kalėjimas, Sibiro košmarai,  žmonių engimas, persekiojimai ir baimės sovietmečiu į jo pasąmonę įsirašė blankiau nei mokykla ir mokymasis prestižiškiausioje Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kur jį ugdė ir mokė pedagogai eruditai.

Sapnų neužsiprenumeruosi, mizanscenų nesurežisuosi, pasąmonė išmeta iš slapčiausių kertelių vaizdinių ir senų fobijų.

Aš irgi kartais susapnuoju mokyklą. Tai nėra jaukūs sapnai apie pirmąją meilę, klasės draugus, nerūpestingai tekantį paauglystės laiką. Neretai sapnuojasi toks tipologinis sapnas, kad nesu išlaikęs matematikos abitūros egzamino, ir per neapsižiūrėjimą man buvo išduotas mokyklos baigimo atestatas, o dabar tą spragą kažkas pastebėjo, taigi penkiasdešimtmetis, praplikęs barzdyla dabar turiu eiti ir kartu su abiturientais egzaminą laikyti. Baisus pažeminimas. Mėginu krapštyti atmintį, kas yra integralas, kas kotangentas ir kosinusas, kaip apskaičiuojamas kūgio tūris, mane apima siaubas – tuščiausia tuštuma, ir nubundu iš to košmaro išpiltas šalto prakaito.

Psichoanalitikas nesunkiai išaiškintų tokių sapnų kilmę, kad jie kyla iš vaikystėje ir paauglystėje mokykloje patirtų stiprių stresų, kurie savisaugos mechanizmų buvo išstumti į pasąmonę, iš kurios dabar ir išnyra kaip fobijos. Mokykla anuomet buvo labiau vaiko drausminimo nei laisvos asmenybės kūrimo institucija. Sovietinė pedagogika rėmėsi išplėtota draudimų ir bausmių sistema, nelygu, kiek koks mokytojas uoliai jos laikėsi. Per pamokas buvo draudžiama kalbėtis su suolo draugu, gręžiotis, nusirašinėti, per pertraukas turėjai vaikščioti koridorium ratu ne daugiau kaip po tris. Jei pažeisdavai mokyklos tabu, galėjai būt pastatytas visai pamokai į kampą, išvarytas iš klasės, už menkiausią nusižengimą  gauti drausmės arba dalyko dvejetą ar kuolą, liepta atsivest kitą dieną į mokyklą tėvus. Tad ir žvilgčiodavai į laikrodį, kiek dar liko, kiek dar liko iki nesibaigiančios pamokos galo, braukei dienas kalendoriuke, skaičiavai, kiek dar liko iki paskutinio skambučio.

Kaip tik paskutinėse klasėse mus pasiekė  kultiniai roko muzikos pavyzdžiai iš už geležinės uždangos – ypač Pink Floyd „Siena“ – kūrinys savo muzika ir tekstais griovęs konformistinį susitaikymą su mokyklos režimu ir pedagogų diktatūra. Roko muzika ir kultūra buvo gaivaus oro gurkšnis socialistinės mokyklos prieblandose, padėjęs vaduotis iš nuasmeninimo ir uniforminio ugdymo.

Nežinau, kiek dar jo likę dabartinėje mūsų mokykloje, bet kad likę, tai tikrai. Be abejo jaunimas stengiasi išsaugoti savo asmenybinį integralumą , tik protesto ir išsilaisvinimo būdai  dažnai pasirenkami destruktyvūs savo pačių atžvilgiu – alus, žolė, amfetaminai, nesaikingas keikimasis, nepagarba kultūrai, miestui.

Per pastaruosius metus nemažai teko pavažinėti po Lietuvos mokyklas su paskaitėlėmis – pamokėlėmis, prisidedant prie „Skaitymo metų“ ir „Kūrybingumo skatinimo“ programų. Stebėjau ir stebėjausi, koks skirtingas mokyklų ir mokinių išprusimo ir tų pačių dalykų suvokimo lygis, kaip akivaizdžiai jis priklauso nuo pedagogo asmenybės, nors atrodytų visi dirba pagal tas pačias programas. Nekūrybingas mokytojas, nors ir verstųsi per galvą, nesukurs pamokoje kūrybiškos atmosferos, neatpalaiduos mokinio fantazijos laisvai svarstyti, interpretuoti kūrinį, o tik pasiūlys šablonų rinkinį, pagal kurių išmokimą ir bus vertinami mokinio sugebėjimai. Ir viena iš liūdniausių slinkčių, kurią pastebėjau, kad mokinys nebemoka rišliai pasakoti. Paprašai, kad mokinys ar mokinė papasakotų kokį nors su juo ar jo draugu atsitikusį įdomų įvykį, nuotykį ar šiaip kokią nors istoriją. Dažniausiai nesiseka. Mėginu įsiklausyti į mokinio kabą. Net neprašau, kad stengtųsi pasakot vaizdingiau, kad būtų tame pasakojime intriga, juokingas ar dramatiškas epizodas. Pasakoja labai trumpais sakiniais, be epitetų, be šalutinių sakinių. Pasakojimas išeina kaip pranešimas, ir greičiausiai taip atsitinka todėl, kad pagrindinė jaunimo bendravimo zona yra trumposios SMS žinutės, kurios kaip niekas kitas daro poveikį jaunimo kalbėsenai ir susina kalbą. Prie kalbos skurdinimo, mano galva, prisideda ir permanentinė švietimo reforma, trunkanti jau ištisą dvidešimtmetį. Nežinau, kokie ten Saliamonai sugalvojo kuo labiau formalizuoti mokiniams užduotis, kokie programų ruošėjai adaptavo pratybų rinkinius, egzaminų klausimus, paversdami juos vos ne testais. Švietimo ministerijos kabinetuose brigados programų rengėjų tikriausiai mano taip palengvinsią mokytojų darbą, tikrinant mokinių žinias, iš tikro daro meškos paslaugą pačiam mokiniui, jo asmenybės raidai, nes tolina jį nuo kalbos ir laisvos raiškos.

Kartą vienoje mokykloje pedagogių kolektyvui fantazavau, kaip padaryti pamoką intriguojančią, įdomią. Aiškinau, kad reikia stengtis vengti sustabarėjusių pamokos struktūros klišių, mėginti įtraukti žaidimo, netikėtumo, peripetijos, dramaturgijos elementų. Mokytojos ėmė šnairuot į mane kaip į neišmanėlį, iš dangaus nukritusį. Sako, – palauk, kokias pasakas čia mums pasakoji. Mes turime išdėstyt programas, o tu čia apie žaidimus ir peripetijas. Mums reikia atsiskaityti už medžiagos išdėstymą, rašyti ataskaitas, vesti žurnalus ir kt. Likau nesuprastas, ir šiomis dienomis, kai viešoji erdvė tiesiog užkimšta kalbomis apie švietimo reformą, apie programų keitimą, pagaunu save, kad nesuprantu, apie ką ir dėl ko verda ginčai.  

Jau seniai pastebėjau chronišką lietuvių ligą – progiškumą. Žiniasklaida, nelabai turėdama ką visuomenei pranešti, artėjant kokiai nors progai, griebiasi tą temą tampyti kaip kokią žarną. Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją visas žiniasklaidos plotas skirtas patriotizmo temai, Vytautas Pociūnas prisimenamas rugpjūčio 23-iąją, o po to – tyla iki kitos progos.

Lygiai tas pat ir su mokyklos bei švietimo temomis. Pašnekės pirmosiomis rugsėjo dienomis ir metams nutils iki kitos mokslo ir žinių dienos. Kol visa visuomenė nebus įtraukta į plačią diskusiją, kokios mokyklos mums reikia, kokį jaunuolį mes ugdom, nebus nei susikalbėjimo, nei aiškaus supratimo, ką, iš ko, į ką ir vardan ko mes reformuojame.

 

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Anatolijus Michailovas gimė 1939 metais Penzos srityje, Rusijoje. Baigė Minsko valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. Susidomėjo filosofija, tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos humanitarinių mokslų daktaru, kuris savo disertaciją apsigynė užsienyje – Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

1992 metais kartu su grupe bendražygių įkūrė pirmąją nevalstybinę aukštąją mokyklą Baltarusijoje – Europos humanitarinį universitetą (EHU) ir tapo jos rektoriumi. Universitetas netrukus tapo prestižiškiausia Baltarusijos aukštąja mokykla, kurioje paskaitas skaitė ir seminarus vedė iškiliausi Europos ir JAV filosofai. Prasidėjus Baltarusijos resovietizacijos procesams ir įsigalint Aleksandro Lukašenkos autoritariniam režimui, EHU jautė vis didesnį politinį spaudimą, o 2004 m. Baltarusijos valdžia nusprendė jį uždaryti. Tačiau universitetas nenunyko, bet tapo bene vienintele Europoje tremtyje veikiančia aukštąja mokykla. 2005 metais EHU savo veiklą atnaujino Vilniuje, o 2006 m. įgavo Lietuvos universiteto statusą.

Net ir dirbdamas sudėtingą administracinį darbą, A. Michailovas išlieka svarbia figūra ir šiuolaikinėse filosofijos diskusijose, dalyvauja prestižinėse akademinėse konferencijose, yra paskelbęs įtakingų publikacijų apie šiuolaikinės švietimo sistemos problemas.

Pradėkime nuo žvilgsnio į Jūsų gyvenimo kelią. Gimėte labai sudėtingu laiku, prieš pat karą, studijavote sovietiniame, labai ideologizuotame Baltarusijos valstybiniame universitete, ir tai buvo vienos tiesos – dialektinio materializmo – laikai. Nepaisydamas to, pasirinkote tokią nepraktišką filosofo specialybę ir dar susiviliojote egzistencializmu, kuris sovietmečiu buvo suvokiamas kaip viena iš pavojingiausių „ligotos“ buržuazinės filosofijos apraiškų.

Tapote ne tik vienu iš žinomiausių filosofų Baltarusijoje, bet ir jauniausiu akademiku. Nepaisydamas, regis, sėkmingos akademinės karjeros, Baltarusijai atgavus nepriklausomybę pradėjote kurti nevalstybinį universitetą, kuris metė iššūkį oficialiai aukštojo mokslo sistemai.

Ar galima teigti, kad visą gyvenimą stengiatės plaukti „prieš srovę“?

Visada pavojinga retrospektyviai rekonstruoti savo gyvenimo kelią, nes labai daug pagundų viską schematizuoti, stilizuoti, išrasti dirbtinius dėsningumus. Gyvenimas yra nenuskaidrinamas, neaprėpiamas, tai veikiau yra vyksmas, iššūkis, o ne apibrėžtas judėjimas kuria nors kryptimi. Kai pasakojame apie mums kažkada nutikusius įvykius, tai jau visai kas kita nei autentiškas jų išgyvenimas. Todėl tikrai vengiu plačiai pasakoti apie savo gyvenimo įvykius kaip apie tam tikrus žingsnius aiškia linkme. Taip, šiandien man atrodo, kad gyvenimas mane rengė tam, ką darau dabar. Tačiau tai jau interpretacija, kuri savaip sudėlioja išgyvenimus, paverčia juos norimu pasakojimu.

Tiesa, galiu drąsiai pasakyti tai, jog keista ir labai netikėta, kad man bent šiek tiek pavyko ištrūkti iš tų socialinių, ideologinių čiuptuvų, kurie buvo įsitvėrę į kiekvieną to meto žmogų, gyvenantį sovietinėje valstybėje. Sunku įsivaizduoti įvairiomis prasmėmis nepalankesnių sąlygų intelektualinei ir dvasinei brandai. Turiu galvoje ir materialinę aplinką, ir vyraujančias nuostatas, itin ideologizuotą mąstymą.

Tai, jog tapau filosofu ir ne dialektinio materializmo išpažinėju, bet filosofu egzistencialistu, buvo anomalija, keistas pokštas, kuriam, regis, nebuvo jokių prielaidų aplinkoje. Aš mokiausi Baltarusijos valstybiniame universitete, Istorijos fakultete. Mokiausi kaip tik tuo laiku, kai Filosofijos fakultetas jau buvo uždarytas, nes buvo nuspręsta, kad nėra prasmės rengti tokių specialistų. Mano tėvas buvo istorikas, tačiau jo specializacija – TSRS irKomunistų partijos istorija. Tai buvo labai prasta sritis tikram akademiniam darbui ir intelektualiniam formavimuisi. Tai veikiau buvo istorijos mokslo imitacija. Jaučiau didelį tėvo spaudimą, kad pasukčiau į politinę ekonomiką, kurią jis vadino perspektyvia sritimi. Tačiau aš labai mėgau skaityti ir kartą susidūriau su François de La Rochefoucauld, Michel de Montaigne filosofiniais aforizmais, kurie mane tiesiog užbūrė. Supratau, kad mintį galima išreikšti visai kita, nestandartine kalba ir tokiais žodžiais, kurie turi praktinį poveikį, kurie keičia žmogų. Tai mane labai patraukė filosofijos link.

Tėvo akinamas buvau parašęs kursinį darbą apie Vokietijos istoriją vokiečių kalba. Jis pateko į konkursus, buvo gerai įvertintas ir tarsi suteikė man pagrindą pasirinkti būtent politinę ekonomiką. Tačiau aplinkiniams netikėtai ir tikrai nesidžiaugiant pasukau į filosofiją.

Gyvenimas yra nenuskaidrinamas, neaprėpiamas, tai veikiau yra vyksmas, iššūkis, o ne apibrėžtas judėjimas kuria nors kryptimi.

Beje, man tuo metu filosofija ir egzistencializmas buvo tapatūs dalykai. Egzistencializmas man buvo labai neaiškus, slėpiningas, bet dėl to tik dar labiau traukė. Literatūros tokioms studijoms praktiškai nebuvo jokios. Išgelbėjo dešimties dienų komandiruotės, į kurias vykdavau rašydamas savo diplominį darbą filosofijos srityje. Važiavau į Maskvos bibliotekas, kur galėjau rasti ir egzistencializmo atstovų darbų vokiečių kalba. Per dešimt dienų siekdavau gauti kuo daugiau naudos, todėl tik perrašydavau vokiškai filosofinius darbus į sąsiuvinį. Pamenu, kaip paskausdavo ranka, kai kasdien visą bibliotekos darbo laiką atkakliai perrašinėdavau. Nesupratau, ką rašau, tačiau žiūrėti į žodynus ar tuo labiau viską išsiversti nebuvo laiko. Reikėjo per skirtą laiką „surinkti“ kuo daugiau medžiagos. Paskui, grįžęs į Minską, naudodamasis žodynais verčiau tai, ką buvau užsirašęs, ir galėjau parašyti tuo laiku unikalų diplominį darbą, kuris rėmėsi originaliais Vakarų filosofų kūriniais. Beje, mano darbo vadovas, kuris šiaip buvo tikrai neblogas žmogus, negalėjo mano darbui parašyti net atsiliepimo, nes visiškai neišmanė egzistencializmo filosofijos ir nemokėjo užsienio kalbų.

Man niekas nepadėjo, jaučiausi visiškai vienas ir tikrai buvau pernelyg jaunas bei nebrandus, kad pats galėčiau aprėpti tą medžiagą, kurią studijavau...

Tai, ką pasakojate, turėtų nutildyti aimanas tų studentų, kurie skundžiasi, jog nėra sąlygų jų intelektualiniam vystymuisi, kad tenka studijuoti nelabai kokybiškoje akademinėje aplinkoje...

Apeliavimas į nepalankias aplinkybes paprastai yra pastanga pateisinti nesugebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę už savo veiklą. Beje, labai sunku įvertinti aplinkybių įtaką žmogaus gyvenimui, nes neretai būtent nepalankios aplinkybės, iššūkiai tampa svarbiu tramplinu intelektualiniam ar dvasiniam gyvenimui.

Pavyzdžiui, ta krizė, kurią patyriau rašydamas disertaciją Jenoje, man kaip filosofui buvo labai svarbi.

Kaip pavyko išvykti į Jeną?

1964 metais prasidėjo visiškai naujas procesas – keitimasis doktorantais (ar aspirantais, kaip tada buvome vadinami) tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos. Tuo metu Baltarusijoje buvo sunku surasti filosofą, kuris mokėtų vokiečių kalbą ir norėtų rašyti disertaciją. Tad daug konkurentų neturėjau ir atsidūriau nuostabiame Jenos mieste. Šis miestas man padarė ypatingą įspūdį, jis tiesiog spinduliavo nematomą dvasinę radiaciją. Nenuostabu, juk čia George‘as Hegelis rašė savo „Dvasios fenomenologiją“, čia kūrė romantizmo filosofai ir poetai.

Jenoje susitikau su man paskirtu darbo vadovu – profesoriumi Mende. Kai pasakiau, kad noriu tyrinėti egzistencializmą, jis man pareiškė, kad tokiu atveju turiu tyrinėti Martino Heideggerio darbus, nes tai esą daug įdomesnis mąstytojas nei Karlas Jaspersas. Sutarėme, kad disertaciją rašysiu iš „posūkio“ vėlyvojoje M. Heideggerio filosofijoje.

Tada prasidėjo košmaras. Man reikėjo rašyti darbą vokiškai. Mano vokiečių kalbos žodynas buvo labai ribotas, temokėjau primityviai formuluoti mintis. Na, o paties M. Heideggerio darbai buvo parašyti sudėtinga kalba, jų gelmė tokia, kad bet kurį tyrinėtoją „išmuša iš balno“. Tai buvo egzistencinio šoko ir visiškos nevilties situacija. Bandžiau dirbti labai intensyviai, rašyti naktimis, tačiau man niekas nesisekė. Mano užrašytos konstrukcijos buvo nerangios ir paviršutiniškos. Nuo įtampos prasidėjo stiprūs skrandžio skausmai, kuriuos nemokšiškai bandžiau malšinti vieninteliais vaistais, kuriuos žinojau, – nuo galvos skausmo. Tai tik dar labiau kenkė skrandžiui. Atvažiavau į Vokietiją visiškai sveikas ir savimi patenkintas, o per dešimt mėnesių, kuriuos ten buvau, sugrioviau savo sveikatą ir patyriau tikrą neviltį. Deja, tai, ką sugebėjau parašyti, tebuvo menkaverčiai samprotavimai. Paskui mane dar trims mėnesiams iškvietė į Vokietiją, per kuriuos turėjau apdailinti tai, kas parašyta, pabaigti disertaciją. Bendromis pastangomis su profesoriumi Mende kažkaip tai pavyko padaryti.

Mano vadovas buvo tikrai gilus mąstytojas, tačiau turėjo problemišką santykį su M. Heideggeriu. Mende kalėjo koncentracijos stovykloje, ir jis tiesiog nekentė M. Heideggerio, kuriam negalėjo atleisti kad ir trumpalaikio flirto su nacizmu. Todėl ir mano disertacijoje atsispindėjo ideologizuotas vadovo santykis su M. Heideggeriu. Kita vertus, nemanau, kad tais laikais galėjau parašyti kitaip. Net ne dėl kokios nors ideologinės cenzūros, dėl savo sugebėjimų. Negalėjau paprasčiausiai iš karto išsilaisvinti iš tų gausybės ideologinių schemų, kurios buvo persmelkusios tą laikotarpį.

Kita vertus, pati egzistencinė krizė, kurią patyriau, mane tarsi išstūmė iš filosofijos „normalumo“, egzistencialistinės filosofijos erdvė man tapo realybe, kuri įsiveržė ne tik į mano disertaciją, bet ir į mano gyvenimą. Grįžau į Baltarusiją gerokai pasikeitęs. Beje, grįžau kaip pirmasis Sovietų Sąjungos filosofas, kuris disertaciją apsigynė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Mano disertacija net pretendavo gauti premiją, tačiau, dėkui Dievui, jos negavau, o ją gavo kur kas brandesnis ir kokybiškesnis Sergejaus Averincevo darbas.

Esu knygius iš prigimties ir labai mėgstu skaityti. Vokietijoje ne tik rašiau disertaciją, bet pavyko nusipirkti, kartais ir neoficialiais keliais, svarbių filosofinių knygų. Pavyzdžiui, rinktinius A. Schopenhauerio raštus, Friedricho Nietzsche‘s knygas. Tačiau literatūros tolesnėms egzistencializmo ir hermeneutikos studijoms reikėjo kur kas daugiau. Tad siųsdavausi knygas per universiteto biblioteką iš užsienio. Kopijavimo aparatų tuo metu nebuvo, knygas gaudavau trumpam laikui, todėl specialiai nusipirkau veidrodinį fotoaparatą „Zenit“ ir perfotografuodavau leidinius. Pastatydavau dvi kėdes, per vidurį dėdavau knygą, kurią įtvirtindavau, ir fotografuodavau žemiausio jautrumo juostelėmis. Kadangi tekdavo fotografuoti iš arti, sunku buvo dėl knygos šonuose esančio teksto ryškumo. Pats darydavau specialų ryškinimo tirpalą, pirkdavau specialų fotopopierių, kuris leisdavo pasiekti didžiausią vaizdo kontrastą. Tada tamsoje ryškindavau juostelę ir spausdindavau nuotraukas. Žvelgiant iš šalies, elgiausi kaip tikras beprotis. Kita vertus, visi tie sunkumai, su kuriais susidūriau, man padėjo pajusti kiekvienos knygos, kiekvieno perskaityto sakinio vertę.

Kiek suprantu, turėjote jaustis ano meto akademiniame gyvenime „balta varna“?

Taip ir buvo. Galiu kritikuoti savo disertaciją ar anuometinius straipsnius, tačiau jie buvo parašyti aplinkoje, kurioje absoliuti dauguma apskritai nežinojo, kas yra M. Heideggeris. Maskvoje tuo metu Piama Gaidenko parašė monografiją apie egzistencializmą. Tai buvo šauksmas tyruose, beje, ten nebuvo skirta daug dėmesio M. Heideggeriui. Ji labiau susitelkė ties Sorenu Kierkegaardu.

Maskvoje, Leningrade situacija buvo kiek kitokia nei Minske. Čia būta laisvesnių ir įdomesnių studijų, buvo kur kas geresnių galimybių naudotis užsienio literatūra. Baltarusijoje jaučiausi visiškai vienas. Beje, jei nebūtų labai palaikę Maskvos ar Leningrado filosofai, manau, kad man nebūtų pavykę apsiginti habilitacinės disertacijos Minske.

Pirmiausia turėjau paskelbti monografiją. Ją parašiau, tačiau išleidimą atitolino tai, jog buvo pareikalauta, kad būtina pacituoti ką nors iš TSKP suvažiavimų nutarimų. Tai buvo įprasta praktika, būtinos žaidimo taisyklės, kurių privalėjo visi paisyti. Pamenu, labai kankinausi, nes nenorėjau, kad mano knygą sudarkytų beprasmis ideologinis inkliuzas. Po ilgo ieškojimo dideliam savo džiaugsmui viename iš Leonido Brežnevo pasisakymų XXIX TSKP suvažiavime atradau žodžius, kurie iš esmės atkartoja tai, ką Hermanas Hesse‘ė rašė „Stiklo karoliukų žaidime“: „Tiesa turi būti ne primesta, bet išgyventa.“ Įrašiau šią citatą, ir jau nebebuvo kliūčių knygai pasirodyti.

Gindamas habilitacinį darbą turėjau tris oponentus. Po vieną – iš Maskvos, Leningrado ir Minsko. Koją pakišo minskietis, kurį neblogai pažinojau, nors jis ir buvo gerokai už mane vyresnis. Jo recenzija buvo labai ilga ir pradžioje visai nebloga, tačiau joje buvo ir smūgis į paširdžius: „Tačiau autoriaus mintis tampa anemiška, kai reikia vertinti buržuazinius ideologus iš marksistinio dialektinio materializmo pozicijų. Ir tai vyksta situacijoje, kai reakcingi politikai, tokie kaip Ronaldas Reaganas ar Margaret Thatcher, rezga pinkles prieš Sovietų Sąjungą...“ Taigi oficialus oponentas apkaltino mane ideologiniu nebrandumu. Tai buvo 1982 metai, brežnevizmo epocha, kai dar nebuvo jokių permainų prošvaisčių. Toks oponento kaltinimas galėto tapti mirties nuosprendžiu mano habilitacijai. Tačiau padėjo kiti oficialūs oponentai, nors metams habilitacijos procesas ir buvo atidėtas, visgi pavyko man jį sėkmingai užbaigti.

Minėjau, jog tai buvo gūdūs laikai. Kita vertus, vis daugiau žmonių buvo pajutę kitokio mąstymo skonį, kontaktai su Vakarų filosofija tapo vis intensyvesni. Visoje Sovietų Sąjungoje turėjau daug bičiulių, kurie neapsiribojo ideologizuotu „mainstream“. Tai – gyva bendruomenė, buvo labai svarbu jaustis jos dalimi. Tokia bendruomenė pamažu formavosi ir Baltarusijoje. Turėjau galimybę pasiūlyti studentams įdomių temų. Ilgainiui atsirado vis daugiau žmonių, kurie bandė plaukti prieš ideologijos srovę.

Tapau jauniausiu Baltarusijos mokslų akademijos nariu. Sunku net įsivaizduoti, kad tuo metu vidutinis humanitarinių disciplinų akademikų amžius Baltarusijoje buvo 72 metai. Dalyvavau tarptautinėse konferencijose, stiprėjo ryšiai su užsienio mąstytojais.

Taip pat dirbau Baltarusijos valstybiniame universitete, ir man tapo vis labiau akivaizdu, jog tai – biurokratinė struktūra, kurią beviltiška reformuoti. Buvau išrinktas vadovauti universiteto socialinių mokslų dėstytojams. Absoliuti jų dauguma buvo gerokai už mane vyresni, jie visą gyvenimą dėstė pseudodisciplinas, tokias kaip dialektinis materializmas ar TSKP istorija. Pradžioje bandžiau su jais kalbėtis, tačiau greitai supratau, kad mes kalbame visiškai skirtingomis kalbomis. Buvo beviltiška šiuos žmones keisti. Tai tas pat, jei pagyvenęs žmogus bandytų tapti baleto šokėju. Per vėlu. Vis labiau įsitikinau, kad, norint permainų aukštojo mokslo sistemoje, reikia ne pertvarkyti jau egzistuojančias institucijas, bet kurti naujas, kurios pradėtų nuo „švaraus lapo“.

Šis įsitikinimas tapo svarbiausiu motyvu kurti Europos humanitarinį universitetą?

Tiek pačioje posovietinėje erdvėje, tiek Vakaruose buvo labai stiprus optimizmas dėl pokomunistinių transformacijų eigos. Išsilaisvinimas iš totalitarinės sistemos atrodė kaip visų norų išsipildymas, kai viskas turi suklestėti. Vakaruose vyravo įsitikinimas, jog demokratizacijos procesas tikrai bus sėkmingas. Demokratizacija čia buvo įsivaizduojama kaip linijinis, kaupiamasis procesas. Tačiau tai buvo unikali transformacija, neturėjusi analogijų žmonijos istorijoje. Tai buvo iššūkis, kuriam reikėjo didžiulės intelektualinės ir moralinės brandos. Teko veikti situacijoje, kuriai niekas nebuvo intelektualiai pasiruošęs.

Nors pasaulyje buvo žavimasi SSSR mokslininkų pasiekimais matematikos ar gamtos mokslų srityje, tačiau sovietiniai socialiniai ir humanitariniai mokslai buvo apverktinos būklės. Tai buvo labiausiai ideologizuotos sritys. Prisiminkime, jog socialinių mokslų avangardas buvo pseudodisciplinos. Tai reiškia, kad transformacijos situacijoje, kai buvo būtinas ypatingas intelektualinis įžvalgumas, sugebėjimas analizuoti socialinius procesus, mes tegalėjome remtis ideologinėmis klišėmis. Juolab kad sovietinė akademinė nomenklatūra labai greitai persidažė ir didžiulį pagreitį įgavo mimikrijos procesai, kai buvę TSKP istorikai ar ideologiniai darbuotojai persivadino politologais, pasiskelbė istorikais patriotais. Senoji nomenklatūra ir vėl tapo „mainstream“, o tie mąstytojai, kurie nenorėjo paklusti ideologizuotoms sovietinio akademinio gyvenimo taisyklėms, kurie laikėsi nuošalyje, ir vėl buvo nustumti į paribį. Tapo akivaizdu, kad „neformatiniams“ mąstytojams, idant išliktume, būtina veikti kartu ir mesti iššūkį dekoracijas keičiančiai, bet savo esme nepakitusiai biurokratizuotai švietimo sistemai.

Sovietinės aukštosios mokyklos buvo pervadinamos skambiais vardais ir paskelbdavo, kad rengs naujas madingas specialybes, rengs verslininkus, vadybininkus, rinkodaros specialistus, teisininkus, bankininkus. Didžiausia bėda, kad juos pasišovė rengti tie patys buvę ideologiniai funkcionieriai, kurie neturėjo nei būtinos kvalifikacijos, nei realaus supratimo apie tas naujas specialybes. Vien 1991 metais Vakarų parama įvairiems edukaciniams projektams Baltarusijoje viršijo šimtus milijonų dolerių. Deja, dažnu atveju parama ne tik neprisidėjo prie demokratizacijos ir realios švietimo sistemos kaitos, bet netgi turėjo neigiamą įtaką, padėjo išlikti indoktrinuotai sovietinio tipo provincialiai švietimo sistemai, kuri ilgainiui tapo Baltarusijos resovietizacijos atrama.

Mes suvokėme, kad tokioje situacijoje kurti alternatyvą yra labai sudėtinga, o gal net ir beviltiška. Tačiau taip pat supratome, jog privalome tai daryti, nes imituoti mokslinės veiklos persidažiusiose sovietinėse mokymo įstaigose nematėme prasmės.

Iš Vakarų pirmiausia perėmėme ne tai, kas geriausia, bet tai, kas buvo patogiausia. Ne tai, kas mus keitė, bet tai, kas padėjo išlikti, praktiškai išlaikant sovietinius įpročius.

1992 metais įsteigtas Europos humanitarinis universitetas tapo pirmąja Baltarusijoje nevalstybine aukštąja mokykla. Jis buvo unikalus ir tuo, kad mes apsisprendėme orientuotis ne į madingas ir komerciškai naudingas specialybes, bet į humanitarines disciplinas, ugdančias mąstymą, galinčias atgaivinti tas pamatines vertybes, kurios Vakarų akademiniame gyvenime yra suvokiamos kaip duotybė, bet buvo deformuotos sovietmečiu. EHU orientavosi ne į vadybininkus, verslininkus, teisininkus, bet į filosofus, psichologus, menotyrininkus, net teologus. Tapome pirmąja sekuliaria aukštąja mokykla Baltarusijos istorijoje (to, beje, iki šiol, kiek žinau, nėra ir Rusijoje), kuri rengia teologus. Net iki sovietmečio tai darydavo tik Bažnyčiai priklausančios dvasinės akademijos.

Kiek paradoksalu, jog EHU steigėjais tapo ir Švietimo, Kultūros ministerijos, Minsko savivaldybė bei Stačiatikių Bažnyčia. Tai buvo unikalus bendradarbiavimas. Stačiatikių metropolitas Filaretas tapo Teologijos fakulteto dekanu. Mes su juo daug kalbėjomės apie būtinybę siekti, kad teologinės studijos taptų tarpkonfesinės. Beje, EHU glaudžiai bendradarbiavo su Katalikų Bažnyčia bei įvairiomis protestantiškomis organizacijomis. Čia lankėsi ir ekumeninę Katalikų Bažnyčios veiklą kuruojantis kardinolas Walteris Kasperis.

Jau nuo pat pradžių EHU išsiskyrė iš kitų posovietinių institucijų plačiais ryšiais su žinomiausiomis Vakarų akademinio gyvenimo figūromis. Palaikiau plačius ryšius su viso pasaulio filosofų bendruomene, ir per 12 EHU veiklos Minkse metų pavyko į šią įstaigą pasikviesti garsiausių Europos ir JAV filosofų. Beje, pas mus atvykdavo ir Rusijos mąstytojų, tokių kaip Sergejus Averincevas.

Universitetas buvo nevalstybinis ir suprantu, kad jis nebūtų išsilaikęs be Vakarų fondų paramos?

Taip, gerokai padėjo ir Open Society Institute, MacArthur Foundation, Carnegie Corporatio, paramą teikė ir JAV administracija bei Vakarų Europos valstybės. Mes nuo pat pradžių teigėme, kad EHU siekia tapti dialogo tarp Vakarų ir Rytų vieta. Toks dialogas, mano įsitikinimu, labai svarbus. Tik, deja, mūsų laikais dialogiškas santykis nepopuliarus, jis nebent imituojamas. Gyvename monologų laikais. Galima tik apgailestauti, kad sovietinė ideologizuota sistema greitai atrado sąlyčio taškų su vakarietišku polinkiu į visko komercializaciją. Iš Vakarų pirmiausia perėmėme ne tai, kas geriausia, bet tai, kas buvo patogiausia. Ne tai, kas mus keitė, bet tai, kas padėjo išlikti, praktiškai išlaikant sovietinius įpročius.

Filosofas egzistencialistas ir administracinis darbas – vadovavimas universitetui. Nebuvo sunku persiorientuoti?

Labai sunku, beveik neįmanoma. Tai, kad tapau rektoriumi, yra absurdas. Kalbu visai rimtai. Aišku, žinojau, jog bus sunku, tačiau įsivaizdavau, kad visą dėmesį galėsiu skirti konceptualiems dalykams, galėsiu bandyti ryškinti tai, kas nepelnytai nustumta į paribį. Deja, beveik visą energiją tenka skirti kasdienei kovai už EHU išlikimą, administraciniams rūpesčiams.

Žinote, visai neseniai atradau Paulo Valery citatą: „Gyvenimas, kurį gyvenu, mane žudo...“ Tą patį galiu pasakyti apie administracinį darbą, kurį dirbu. Pamenu, Prahos muziejuje skaičiau Franzo Kafkos atsiliepimus apie tą skausmą, kurį jam teikė darbas biurokratinėje sistemoje. Jaučiu kažką panašaus. Kita vertus, suprantu ir atsakomybę tęsti tai, kas pradėta.

Man asmeniškai EHU įkūrimas gerokai sujaukė gyvenimą. Turėjau gerą akademinę poziciją, buvau kviečiamas į prestižines tarptautines konferencijas, galėjau ramiai gyventi ir dirbti mėgstamą darbą. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip.

Minske EHU veikė nuo 1992 iki 2004 metų...

Buvome nedidelis, kamerinis universitetas, orientavomės ne į kiekybę, bet į kokybę. Didžiausią dėmesį kreipėme į ugdymą ir į kritinio, laisvo mąstymo skatinimą, o ne informacijos grūdimą studentams. Manau, kad mums pavyko sukurti universitete visai kitokią bendruomenę ir visai kitokius santykius tiek tarp dėstytojų, tiek tarp dėstytojų ir studentų. Praktiškai visi, kurie dirba ir dirbo EHU, teigia, kad čia jie atrado visai kitokią, daug laisvesnę nei kitur erdvę.

Buvo ir kita pusė. Dar iki A. Lukašenkos atėjimo į valdžią jautėme didelį spaudimą, nes akivaizdžiai išsiskyrėme iš kitų. Būta įvairių nedidelių išpuolių prieš mus, jautėme, kad daug kam palengvėtų, ypač akademinėje nomenklatūroje, jei mūsų neliktų. Na, o A. Lukašenkai pradėjus kurti savo autoritarinį režimą, mūsų universiteto autonomiškumas dar labiau pradėjo badyti valdžiai akis. Teko girdėti iš patikimų šaltinių, jog A. Lukašenka man jaučia asmeninę antipatiją ir laiko mane savo priešu. Neįsivaizduoju, kodėl, nes tikrai nei aš, nei mano kolegos iš EHU niekada nesivėlėme į politiką.

2004 metų birželį švietimo ministro Aleksandro Radkovo įsakymu EHU licencija buvo anuliuota. Prieš tai dar buvo daugybė įvairiausių patikrinimų, karštligiškai bandyta atrasti bet kokį pretekstą uždarymui. EHU buvo uždarytas, nepaisant tarptautinio prestižo, nepaisant to, kad Teologijos fakulteto dekanu, kaip minėjau, buvo net metropolitas Filaretas, nepaisant gana solidarių Vakarų valstybių diplomatų protestų. Įsitikinome, kaip viskas pokomunistinėje erdvėje trapu.

Beje, aš jau prieš oficialų uždarymą puikiai mačiau, kas vyksta, ir nuskridau konsultacijoms į JAV. Man patarė nebegrįžti į Minską, nes galiu būti valdžios represuotas, tad grįžau į Vilnių. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis – daug abejonių ir pastangų ką nors pakeisti. Vien tuo laikotarpiu 22 kartus perskridau Atlantą, susitikau su žmonėmis įvairiose pasaulio valstybėse.

Buvo puiki proga pasitraukti iš kankinančio rektoriaus darbo?

Tokia pagunda buvo labai stipri. Tuo labiau kad buvo akivaizdu, jog, nepaisant visų diplomatinių procesų, A. Lukašenka nenusileis, ir EHU Minske nebebus. Man buvo pateikti net trys įdomūs darbo pasiūlymai. Buvo siūloma tapti profesoriumi Berlyno laisvajame universitete. Vokietijoje profesoriaus pareigos garantuoja tikrai gerą gyvenimą ir puikias galimybes užsiimti akademine veikla. Taip pat man buvo siūloma tapti rektoriumi Amerikos universitete Biškeke, Kirgizijoje. Tai buvo JAV įsteigta akademinė institucija, kuri kaip tik ieškojo rektoriaus. Trečiasis pasiūlymas – tapti Eurazijos fondo, kurio buveinė Kijeve, prezidentu. Veikiausiai būčiau pasirinkęs profesoriaus darbą Vokietijoje, tačiau įgavo pagreitį bandymai atkurti EHU Vilniuje.

Kodėl būtent Vilniuje?

Vieną priežastį būtų sunku įvardyti. Kai dar dirbau Minske, palaikiau labai gerus santykius su Lietuvos diplomatais. Taip pat labai svarbu buvo ir tai, kad Lietuvos valdžia parodė iniciatyvą krizinėje situacijoje ir sutiko mus priimti. Geografiškai tai buvo patogiausia vieta. Vilnius – tai arčiausiai Minsko esanti Europos valstybės sostinė.

Tačiau universiteto atkūrimo darbas buvo tikrai nelengvas. Pradžioje mes sukūrėme International Public institute kaip tam tikrą pereinamąją instituciją. Kai pajutome paramą, galėjome atkurti universitetą. Tapome vieninteliu universitetu tremtyje Europoje. Aišku, tikrai prisidėjo administracinių sunkumų. Tenka versti visus dokumentus į lietuvių kalbą, iškyla vizos problema studentams iš Baltarusijos. Tačiau, nepaisydami visų sunkumų, tęsiame savo veiklą.

Aš į Lietuvą atvykau 2005 metų kovą, o Lietuvos universiteto statusą EHU gavo 2006-aisiais.

Minske, kiek žinau, veikė aštuoni fakultetai, o Vilniuje?

Tikrai neturime galimybių plėtoti veiklą tokiu pat mastu kaip Minske. Nėra ekonomikos, teologijos, psichologijos specialybių, tačiau atsiranda naujų, kurių nebuvo Minske. Mano įsitikinimu, nereikėtų daugiau plėstis, o pirmiausia akcentuoti kokybę. Jau dabar, kai bakalauro studijose studijuoja apie 600 žmonių, man atrodo, kad per daug užsigriebėme.

Dauguma studentų – Baltarusijos piliečiai? O EHU diplomai pripažįstami Baltarusijoje?

Aišku, tai, kad mes atsikūrėme, Minsko valdžiai buvo labai netikėtas akibrokštas. Jie manė, kad su EHU baigta. Kita vertus, EHU yra Lietuvos akademinio gyvenimo dalis, pagal dvišalę sutartį jo diplomai turi būti pripažįstami taip pat ir Baltarusijoje. Tiesa, mes kol kas Lietuvoje parengėme tik pirmąją bakalaurų laidą, o Baltarusijoje nėra aukštojo mokslo suskirstymo į bakalauro ir magistro studijas, tad visų valstybių bakalauro diplomai čia nepripažįstami.

Dauguma studentų ir toliau atvažiuoja iš Baltarusijos. Tačiau tikrai ne visi, ir mes nenorime, kad universitetas būtų homogeniškas. Esu įsitikinęs, kad jis vis labiau turėtų integruotis į Lietuvos akademinį gyvenimą. Tiesa, dar neįsivaizduoju tikslaus šios integracijos pavidalo.

EHU paskaitos vyksta rusų ir baltarusių kalbomis. Kai buvome Minske, buvome pasiekę, kad mokymosi procesas vyktų ir kitomis kalbomis. Tačiau Lietuvoje tam dar trūksta žmogiškųjų ir finansinių išteklių.

Ne kartą pabrėžėte, kad švietimo sistema turėtų orientuotis ne į kiekybę, bet į kokybę. Gal galite plačiau paaiškinti?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad daugelis problemų, kurias mes šiandien patiriame, dažniausiai kyla iš schematizuoto mūsų mąstymo. Deja, ir švietimo sistema neskatina žmogaus atrasti, sukurti savo autentišką kalbą, savaip prakalbinti pasaulį, bet gundo naudotis schemomis, svetimomis frazėmis, standartiniais žodžių junginiais. Studentas prikaupia informacijos, kuri esą liudija jo ar jos erudiciją, tačiau tai ne išvaduoja mąstymą, bet, priešingai, paralyžiuoja.

Ugdymas – vokiečiai turi labai gerą sąvoką „Bildung“ – yra kas kita nei informacijos perteikimas.

Švietimo sistemoje vis labiau vyrauja kiekybiniai rodikliai ir instrumentalizmas, vis mažiau vietos lieka mąstymui kaip rizikai, laisvei ir neapibrėžtumui.

Dar 1972 metais žymi filosofė Hanna Arendt rašė M. Heidegeriui apie gilią švietimo krizę Vokietijoje ir Prancūzijoje. Pasak jos, švietimo sistema sparčiai degraduoja ir artėjame prie katastrofos. Esą situacija JAV atrodo kiek geresnė, tačiau ir čia problemų vis daugėja. Vis mažiau lieka autentiško mąstymo, vis daugiau viską užpildo instrumentinė informacija. Vis mažiau vietos lieka kūrybai.

Atkreipiu dėmesį, taip vertinama švietimo sistema valstybėse, kurių akademinis potencialas milžiniškas, kurių universitetai vertinami kaip geriausi pasaulyje. Tai ką galima sakyti apie posovietinę erdvę, kuri tiek metų buvo nuodyta? Švietimo sistemoje vis labiau vyrauja kiekybiniai rodikliai ir instrumentalizmas, vis mažiau vietos lieka mąstymui kaip rizikai, laisvei ir neapibrėžtumui.

Ypač sudėtingoje situacijoje atsiduria humanistika, kuri negali teikti naudos čia ir dabar?

Jūs teisus. Tačiau pripažinkime, kad humanitarai patys dažniausiai kalti dėl dabartinės situacijos. Humanitarinio lauko užterštumas pseudožinojimu, įvairiomis imitacijomis tapo katastrofiškas ir diskreditavo pačius humanitarus. Humanistika tapo plepalų sinonimu. Todėl šiandien neturėtume paprasčiausiai kietakaktiškai ginti tų teritorijų, kurios neapginamos, bet ieškoti autentiško kalbėjimo būdo, kelti pamatinius klausimus, ugdyti mąstymą, kuris apsieina be įvairių schemų ramentų.

Vienas iš EHU tikslų – dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Įdomu, kiek tai pavyko. Tai labai skirtingos patirtys. Popiežiaus Jono Pauliaus II svajonė buvo tai, kad Europa kvėpuotų abiem plaučiais, kad Rytai ir Vakarai praturtintų vieni kitus. Deja, susidaro įspūdis, jog intensyviausiai perimama ne tikrai vertinga patirtis, bet įvairūs madingi blizgučiai...

Nežinau, kiek galima kalbėti apie dialogą tarp Rytų ir Vakarų apskritai. Veikiau egzistuoja daug monologų, kai visi kalba ir nenori vienas kito klausyti. Deja, monologinis santykis šiandien vyrauja visur, mes neturime brandžios dialogo kultūros. Tai nepaprastai svarbi problema. Mes praradome sugebėjimą būti atviri kito balsui. Mes nebesugebame atpažinti ir įsiklausyti į kitoniškumą. Dialogą keičia keistas apsikeitimas schemomis, stereotipais, žodžiais.

Man kelia nerimą tai, jog mūsų sąmonė vis labiau tampa keistu filtru, kuris deformuoja mūsų santykį su tikrove. Toks filtras leidžia, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ skaityti kaip savotišką kriminalinę kroniką. Toks filtras leidžia pastebėti tik tai, kas šokiruoja, kas yra paviršiuje. Tai mus daro vis uždaresnius nuo pasaulio ir vienas nuo kito.

Mes negalime paprasčiausiai pabėgti nuo tokių tendencijų ir apsigyventi kitoje tikrovėje. Dabartinę situaciją turime priimti kaip iššūkį ir stengtis į jį atsakyti. Tačiau tam reikalingas laisvas ir atsakingas mąstymas, kurio lieka vis mažiau.

Galbūt kalbu pernelyg skeptiškai, galbūt pernelyg dramatizuoju tai, kas vyksta. Tačiau gyvename tikrai sudėtingų iššūkių laikotarpiu, ir jų neįvardyti būtų nesąžininga.

Kalbino Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Kasmetinė Pasaulinės lyderystės DVD konferencija šiais metais pirmą kartą vyks Lietuvoje. Spalio 15–16 dienomis ji rengiama Klaipėdoje, LCC Tarptautiniame universitete. Tai pirmas tokio pobūdžio renginys, į kurį kviečiami visų Bažnyčių vadovai ir jose tarnaujantys žmonės bei krikščionys vadovai, dirbantys socialinėje ar verslo srityse. Vienas iš šio renginio iniciatorių bei organizatorių – klaipėdietis pastorius Saulius Karosas dalijasi mintimis apie krikščioniškąją lyderystę, laužančią nusistovėjusius stereotipus.

DVD konferencija lyderystės tema – išties netikėtas renginys mūsų padangėje. Nuo ko viskas prasidėjo? Kas jus paskatino gilintis būtent į šią sritį?

Projekto iniciatorius yra dabartinis Willow Creek bendruomenės (JAV) Bažnyčios pastorius Billas Haybelsas (Bilas Haibelsas). Kartą jį labai palietė Apaštalų darbuose pristatomas ankstyvosios Bažnyčios vaizdas: gyva bendruomenė, kurią visi gerbė, prie kurios laisvai prisidėdavo žmonės, įtikėdavo. Jis atsisakė visų tėvo jam kuriamų planų perimti šeimos verslą, pradėjo rinktis su bendraminčiais ir labai naujoviškai skelbti Evangeliją žmonėms prieinama kalba. Tai buvo 9-ojo dešimtmečio pradžia. Toks pateikimas labai patraukė žmones. Ilgainiui Willow Creeek tapo viena įtakingiausių Bažnyčių JAV.

Pati lyderystės idėja kilo iš minties, perteikiamos laiško romiečiams 12 skyriuje: „Kas turi vadovavimo dovaną, tegul vadovauja uoliai.“ Billas Haybelsas daug važinėjo po pasaulį, susidurdavo su įvairiais pastoriais, kunigais, kurie, gal baigę vien seminariją, dažniausiai tobulėdavo vienoje srityje, pavyzdžiui, teologijoje, stokodami administracinių, žmones suburiančių ir juos nukreipiančių įgūdžių. Buvo akivaizdu, kad jiems labai trūko daug kitų vadovavimo aspektų. 1995 m. jis surengė pirmą lyderystės konferenciją, sulaukusią didelio atgarsio. Šiais metais JAV ji vyko jau penkioliktą kartą, išplisdama į 50 šalių.

Augant susidomėjimui, teko ieškoti alternatyvių būdų. Maždaug prieš 10 metų konferencijai buvo pasitelkta palydovinė sistema, taip vienu metu konferencijoje gyvai gali dalyvauti šimtai tūkstančių žmonių dešimtyse miestų. Šiuo metu renginys pasiekia iki 60 000 dalyvių – daugiausia tai vadovaujantį darbą atliekantys žmonės: Bažnyčių vadovai, įvairioms tarnystėms vadovaujantys asmenys, socialiniai darbuotojai, tikintys arba ir netikintys verslininkai.

Pavyzdžiui, Estijoje ši konferencija pradėta rengti prieš trejus metus ir jau tapo didžiausia vadovams skirta konferencija nacionaliniu mastu.

Kai Lietuvoje susiduri su vadovais, pamatai, kad jie labai vieniši. Kai žaisliukais pasisotina, daug kas nukrypsta į Rytų religijas, jogas ir keisčiausias praktikas, sektas. Už didelius pinigus važiuoja į kažkokius seminarus, o gyvenimai griūna. Tuo tarpu krikščionybėje visko yra, tačiau žmonės tikriausiai nemato pavyzdžių – skandalai labai diskredituoja Bažnyčią. Dėl to širdis man labai dega.

Man teko dalyvauti keliose tokiose konferencijose Anglijoje, JAV. Tai daug laiko atimantis darbas, bet jis kyla iš mano asmeninio poreikio bendrauti su kitais vadovais, kad nedaryčiau kažko beprasmiško. Sutinku žmonių, kurie įveikė tuos pačius sunkumus, su kuriais tenka ir man susidurti.

Pavyzdžiui, auginu tris vaikus ir labai nesunku taip įsisukti į darbus, kad jų nematyčiau. Turiu progą išgirsti kito pastoriaus, auginančio 4 ar 5 vaikus, patirtį. Man tai – didelis turtas. Matau tiek daug suklumpančių vadovų, kurie nusigeria, puola į depresiją...

Svarbu pabrėžti, jog ši idėja pasklido taip plačiai ne dėl Willow Creec iniciatyvos. Patys žmonės, susidūrę su šia patirtimi, prašė galimybės prisijungti, imasi atsakomybės organizuoti konferencijas pas save. Lietuvoje to ėmėsi „Miesto bažnyčia“ kartu su LCC tarptautiniu universitetu.

Kokiais kriterijais remiantis atrenkami pranešėjai? Kokias temas gvildena?

Pranešimus skaityti kviečiami geriausiai vadovavimą išmanantys žmonės, kurie nėra tik teoretikai, bet patys gyvenime išmokę gerai vadovauti. Turime omenyje nesavanaudišką vadovavimą.

Žiūrime į tris sritis. Viena jų, įkvėpimas – noras sužadinti, atgaivinti meilę Dievui, artimui, suvokti savo gyvenimo prasmę, žodžiu, dvasiškai įkvėpti. Kita dalis – charakterio ugdymas arba vadovavimo įgūdžiai. Tai apima ir laiko planavimą, komandos subūrimą, įvairius aspektus. Trečioji dalis – socialinė veikla, norint paskatinti žmones dovanotis ten, kur pasiekia jo įtaka. Šių metų konferencijos logo skelbia: „Vadovauk ten, kur tau skirta“. Būti šviesa ir druska ten, kur esi. Daug pranešėjų įkvepia imtis socialinio darbo, ypač Bažnyčias ragina užimti šią vietą visuomenėje atsakant į vargingųjų poreikius, visų tų, kurie neturi įtakos ir gyvena visuomenės pakraštyje.

Kuo ypatinga krikščioniškoji lyderystė? Ar ji skiriasi nuo kurios nors kitos, siekiančios savų tikslų?

Skirtumas pirmiausia yra tas, kad atvirai pripažįstama, jog Dievas yra aukščiausia valdžia. Pavaldumas jam, sekimas Kristaus mokymu yra prioritetas. Lyderystės principai negali prieštarauti krikščioniškoms vertybėms. Tai, manau, yra pagrindinis skirtumas. Vadovavimas – nereiškia, kad noriu pasiekti savo aukščiausią potencialą, įvykdyti savo svajonę, bet visų pirma išpildyti Dievo pašaukimą savo gyvenime.

Beje, ne visi konferencijos pranešėjai yra krikščionys, pavyzdžiui, kalbantieji apie charakterio ar vadovavimo įgūdžių ugdymą. Tačiau jie yra atviri visiems ir žino, kad kalba tikinčiai publikai.

Siekiama pasinaudoti kiekviena gera patirtimi?

Būtent. Vyrauja supratimas, kad visi esame žmonės. Galime mokytis vieni iš kitų: tikintieji iš netikinčiųjų, ir atvirkščiai.

Gaila, bet Lietuvoje dar svetima tokia valdžios samprata. Šventasis Raštas juk sako: „Visa valdžia yra Dievo.“ Suprask, man valdžia yra tik patikėta: ar būčiau prezidentas, ar įmonės vadovas – priimu sprendimus kitų labui. Pati valdžia, kaip institucija, yra Dievo dovana, nesu jos savininkas – esu tik atsakingas už tuos žmones. Žvelgdamas į Lietuvos kontekstą, matau didžiulę stoką supratimo, kad esu tik patikėtinis, tarnas, pasitarnaujantis bendram labui. Tai – didžiulė atsakomybė.

Vadovavimas – nereiškia, kad noriu pasiekti savo aukščiausią potencialą, įvykdyti savo svajonę, bet visų pirma išpildyti Dievo pašaukimą savo gyvenime.

Žmonės atvykę į konferenciją gali priimti sprendimus ir įvesti pokyčius savo organizacijoje, įmonėje ar Bažnyčioje. Bus galima įsigyti literatūros, DVD įrašų ir toliau mokytis. Konferencija yra kasmetinė, tad bus galima kasmet ugdyti savo žmonių kultūrą, vertinti vadovavimą, kaip rimtą dalyką, kuriam reikia ruoštis.

Ar galėtumėte trumpai pristatyti pagrindines tezes, kurias analizuoja konferencijos dalyviai?

Labai nelengva apibendrinti. Mūsų konferencijoje Billas Haybelsas kalbės apie įkvėpimą, atsidavimą Dievui. Muzikantas Bono – apie AIDS problemą. Jis mobilizavo labai daug Bažnyčių JAV, kurios prisijungė ir „įsivaikino“ ištisus afrikiečių kaimus, miestelius – pradėjo ten statyti mokyklas, vandens rezervuarus, daryti gręžinius, steigti ligonines.

Džimas Kolinsas yra verslo mąstytojas, atlieka įvairius tyrimus, – gerai žinomas verslo pasaulyje. Lietuvoje yra išleista keletas jo knygų. Jis kalba apie penkto lygio lyderį, kuris be galo artimas Jėzaus Kristaus asmeniui – yra nuolankus ir drąsus. Jis studijavo 15 geriausių pasaulio kompanijų sėkmės paslaptį ir atskleidė, kad jas visas vienijo būtent tokia vadovo asmenybė.

Veinas Kordero yra didelės Bažnyčios pastorius, jis kalba apie išsekimo ar vadinamojo „perdegimo“ problemą.

Garis Hogenas kalba apie prekybos žmonėmis tinklą. Jis įsteigė tarptautinę organizaciją, kurioje dirba teisininkai, bendradarbiaujantys su šalių vyriausybėmis, vykdo prevenciją. Tai pavyzdžiai, kaip galima imtis drąsiu sprendimų ir kitiems padėti.

Timas Keleris analizuoja dvasinę apatiją. Labai geras kalbėtojas iš Manhateno. Tai keletas pavyzdžių, tačiau kasmet kalbėtojai paliečia labai įvairias temas, kurios, tačiau, telpa į minėtų trijų aspektų rėmus.

Ar nėra pavojaus, kad krikščionybė tokiu būdu pasitelkiama vien kaip priemonė tapti „verslo žmogumi“ šiame pasaulyje?

Manau, kad tokia įtampa visada išlieka ir ji niekada nedings. Niekada nedings įtampa tarp to, kas šventa ir sekuliaru. Ypač Lietuvoje neretai nutinka taip, kad kai iš Vakarų ateina kokia nors idėja, tuoj kyla įtarimas, ar tai nėra kažkoks bandymas paversti Bažnyčią vos ne verslu ar pan.

Tačiau tiesa yra ir ta, kad jei turi Dievo dovaną vadovauti, reikia ją tobulinti. Tai užduotis, kuriai reikia ruoštis. Viskam reikia skirti laiko mokytis ir nesustoti mokytis. Klausimas tik: kodėl tai yra daroma? Čia negalime sudėti visų į vieną dėžutę ir pasakyti: „Jie visi užsiima verslu.“ Gali būti žmonių, kurie mokosi šių principų, kad pasiektų asmeninės sėkmės. Tačiau matau, kad Billo Haibelso gyvenimas, kitų kalbėjusių pavyzdys liudija, kad jie nori pagerbti Dievą. Jiems tai būdas parodyti savo meilę ir nuolankumą Dievui, meilę artimui, paskatinti kitus taip gyventi.

Viskam reikia skirti laiko mokytis ir nesustoti mokytis.

Kai baigiau seminariją ir pradėjau dirbti pastoriumi, iškilo daugybė klausimų. Susiduri su begale žmonių, problemų, kurios nesibaigia... Kur rasti įkvėpimo tada? Tuomet važiuoju jo pasisemti kitur: suvokiu, kad esu ne vienas, gera dalytis su kitais. Pastebėjau, kad niekas kitas gerai nesupras kunigo, kaip kitas kunigas, vadovo – kitas vadovas... Kaip Biblijoje skaitome, jog turime tokį Aukščiausiąjį Kunigą, kuris yra visa iškentėjęs ir gali atjausti mus.

Kaip sekasi ruoštis? Ar jūsų siekis, kad renginys taptų ekumeniniu įvykiu, nėra tik deklaratyvus?

Yra vienas tautinis komitetas, su kuriuo derinome datą, vietą, kainas... Buvo tikrai nemenkas įsitraukimas. Dabar darbas labiau krenta ant pačių organizatorių. Komitetui paskui teks įvertinti konferenciją ir planuoti kitų metų renginį, galvoti, kur jis bus, gal Klaipėdoje ir Vilniuje.

Norėjome įtraukti įvairių Bažnyčių vadovus, kad pažiūrėtume į problemas iš įvairų perspektyvų, kad konferencija pasitarnautų visos Bažnyčios labui, Bažnyčios didžiąja raide: tiek katalikiškoms, protestantiškoms ar ortodoksiškoms bendruomenėms.

Labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu – mums tai dar nauja teritorija. LCC universitetas pirmą ekumeninę konferenciją surengė vasario mėnesį. Susirinko apie 70 įvairių Bažnyčių vadovų. Neigiamos reakcijos nesulaukėme iš nieko.

Šįkart vienintelis priekaištas – kodėl tai DVD konferencija? Sunkiausia – perlipti per formatą. Žmonės, dirbantys su televizija ar su naujausiomis technologijomis, žino, kad antrą ar trečią kartą žiūrėdamas filmą kaskart apsiverki toj pačioj vietoj. Salėje stebėdamas didžiulį ekraną, beveik nepajunti, kad stebi tik įrašą, o ne gyvai kalbantį žmogų. O klausantis pranešimo kartu su kitais žmonėmis susidaro ypatinga atmosfera. Mane patį tai labai nustebino. Be to, vyksta diskusijos, aptarimai.

Svarbu ir specialiai tam skiriamas laikas – praleidžiamos dvi dienos, paprastai su savo komanda. Statistika rodo, kad, jei išgirdęs kažką žmogus nepadaro sprendimų per pirmas 72 valandas, greičiausiai vėliau jis ir nebepritaikys tos medžiagos. Jei atvyksta vadovas su savo būreliu, dažniausiai per pertrauką visi susėda prie kavos ir šnekasi, kaip naujas žinias pritaikyti savo organizacijoje. Ko gero, tai – pagrindinis pliusas. Manau, kad tiems, kas paragaus šios konferencijos, nebereikės nieko įrodinėti.

Konferencija turi ir atsipirkti?

Stengiamės dalyvio mokestį kiek galima sumažinti, tačiau vertimai, DVD įrašai, aparatūra ir visa kita kainuoja. Mes visi dirbame kaip savanoriai be atlyginimų. DVD formatas labai dėkingas – konferencija tampa prieinama didžiulei grupei žmonių. Juk sukviesti tokius kalbėtojus į vieną šalį reikštų milžiniškus honorarus ir išlaidas. Jei matysime poreikį, bus galima kitais metais rengti konferenciją ir Vilniuje, nes kai kuriems vilniečiams ir iki Klaipėdos toli važiuoti.

Kokius žmones ragintumėte dalyvauti šioje konferencijoje?

Kiekvieną tikrą krikščionį. Žodis lyderystė Lietuvoje kol kas turi dar tam tikrą neigiamą atspalvį. Lyderis žmonių galvoje – tarsi kažkoks autokratas. Žmonės sako – aš joks lyderis, mes apskritai tokie kuklūs. Vadovas – tai įsivaizduoja, kokio UAB‘o galva ar pan.

Išties, vadovas – tai turintis įtaką. Aš šeimoje kaip tėvas esu ir vadovas, turiu be galo didelę įtaką savo vaikams. Turiu mokytis vadovauti, išmokti juos išklausyti, stebėti, atpažinti jų augimą. Tie patys principai galioja ir bažnytinėje bendruomenėje, žmonės yra visi tokie pat. Norime praplėsti ribas, kad atvažiuotų ne tik klebonas, pastorius ar įmonės vadovas. Konferencija skirta kiekvienam rimtai nusiteikusiam krikščioniui, kuris turi tam tikrą įtakos sferą, ypač tiems, kurie tarnauja.

Be viso šito, dar matau kitą svarbų šansą. Svarbus pats buvimas kartu susibūrus iš skirtingų denominacijų, skirtingų sričių. Pavyzdžiui, ir su verslininkais, kurie daro nuostabų darbą: parūpina mums darbo vietų. Kai kurie jų atlieka ganytojišką darbą, šeimomis rūpinasi. Mums visiems kartu susėdus, būtų tikras indėlis į vienybę – ne butaforinę, bet tikrai nugriaunančią sienas. Toks mano širdies troškimas.

Esu dirbęs kaip misionierius beveik su visų didžių denominacijų vadovais Europoje, studijavau seminarijoje JAV. Kai pamatai kitos denominacijos krikščionį, gimsta širdyje pagarba, meilė tam žmogui, nes matai, kaip Viešpats yra praturtinęs skirtingus žmones. O vienybė yra Kristaus širdies troškimas, jo paskutinė malda: „Tegul visi bus viena, kaip mes esame viena.“

Esame pavargę nuo sienų. Bet jeigu Viešpats nesuvienys, nieko nebus. Žmogiškų pastangų neužtenka.

Tad mano didelis troškimas matyti, kad čia Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, krikščionys susirenka susipažinti, kartu išgyventi tokį svarų patyrimą ir prisidėti prie vienybės. Esame pavargę nuo sienų. Bet jeigu Viešpats nesuvienys, nieko nebus. Žmogiškų pastangų neužtenka. Neužtenka sustoti ir susikibus už rankų pagiedoti. Bet jei mums skauda dėl tų pačių dalykų, matant, kad mūsų Lietuvėlė tokia suvargus, jei Viešpats paliečia mūsų širdis dėl to paties, tai matydamas, jog kas nors jau darbuojasi vienoje srityje, galiu siųsti pagalbą į tą pusę... Užuot kiekvienas kūrę savo mažas kunigaikštystes.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Paulina Mongirdaitė (?). Žandaras Nikitinskis prie jūros tilto. Palanga. Apie 1905–1907

Bandau spausti neva nerūpestingą šypseną, kad tik nieko nereikėtų sakyti. Balsas kaipmat išduotų dukrai kvailą mano jaudulį. „Ar tu bijai?“ – lyg tyčia. Jei ne tu, lipčiau lauk iš šios velnio gondolos, nelaukusi, kol ji pajudės. Esu tokio amžiaus, kai imama bijoti įvairių nereikšmingų ir reikšmingų dalykų, anksčiau nekėlusių jokio virpuliuko. Stengiuosi apsaugoti savo „gyvybes“ nuo atsitiktinių žaidėjų, kurie štai jau jungia gergždžiantį mechanizmą nepaleisdami cigaretės iš drebančių pirštų. Nieko nesakau, vis neva šypsau, ratas pajuda, ir aš imu konvulsiškai mojuoti žemėje liekantiems savo mažiesiems ir ironiškai besivaipančiam vyrui – maždaug dešimtaisiais bendro gyvenimo metais ėmėm permanyti ir permatyti vienas kitą, todėl dabartinę mano jauseną jis nuspėjo tą pačią akimirką, kai neatlaikiusi dukros rypavimų sutikau „pasigrožėti“ Palanga iš apžvalgos rato. Vaikystėje jį vadindavau velnio ratu.

Jei ne vaikai, kojos nebūčiau kėlusi nei į atrakcionus, nei į J. Basanavičiaus gatvę, nei apskritai į Palangą. Kepčiau sau Santorinyje, Brazilijoj, Indijoj, Malaizijoj, kol šios dar nesunaikino tirpstantys ledynai, – mintiju sukandusi dantis, kai ratas sustoja mums atsidūrus aukščiausiame taške ir mes palengva sūpuojamės metaliniame krepšelyje it kokios slyvos ant šakos. Įstengiu žiūrėti tik tiesiai prieš save, į jūrą, ir kad nereikėtų kalbėti, vėl bandau šypsotis: neatsižadėk Palangos…

Tiesą sakant, po metų „atostogų“ su dviem pametinukais penkiasdešimties kvadratų bute tinka ne tik Palanga, tinka bet kas, kad tik ne savi namai. Tinka ir „Akropolis“, kaip visiškai legalus – juk reikia vaikus apipirkti – „atostogas“ paįvairinantis sightseeingas. Tokiose išvykose įžvelgiu kultūrinį pažintinį elementą: kaip žmonės rengiasi, kaip bendrauja, ką perka. J. Basanavičiaus gatvėje man taip pat be galo patinka žmonės, spoksau į juos pro juodus akinius be jokios gėdos, žiūriu lyg filmą. Juk gyvenimas įdomesnis už kiną ir knygas, bėda tik ta, kad gyvenimo nepatirsi kada užsimanęs taip koncentruotai kaip dviejų valandų dramos.

Palanga mane veikia kaip fantasy stiliaus filmas. Atsiduriu ne tik kitoje realybėje vietos požiūriu, bet ir kitame laike. Į jusles neįsigeria dabartinis Palangos vaizdas, matau tai, kas išlikę atminty: J. Basanavičiaus gatvė dar nenudepiliuota iki plikumo, neištatuiruota atrakcionų margumynu ir šundaikčių iš kolekcijos „Kas tokius perka“ turgeliais; vilioja studento kišenei neįmanomas „Anapilis“ (todėl niekad ten ir nebuvau); ledų vežimaičiai pilni užsienietiškų neįprasto skonio „Valio“ ledų, apipintų kultine reklama „Kartą paragavęs negali sustot“; pats skaniausias vynas – „Aronijų“, kopose, butelis perpus su geriausia drauge, užkandant akmens kietumo pica iš lauko kavinės su plastikiniais stalais, kėdėmis, lėkštėmis, peiliais – ir tais plastikiniais. Nesakau, kad to pasiilgstu, tik atmintis įkyriai tvari, tvaresnė už pakitusią realybę.

Laimei, memorialinių vietų, kur buvęs ir esamas vaizdas daugmaž sutampa, yra. Visai šalia atrakcionų, išpuoselėtos, penkių žvaigždučių viešbučiais apsagstytos Birutės alėjos pradžioje, universiteto medinės poilsiavietės išlikusios tokios, kokios buvo prieš penkiolika metų, kai man Palanga regėjosi labai graži, su melancholiška, žolynų gaubiama Rąže, nelygiais šaligatviais, dideliu knygynu, sukultu „Palangos“ restorano stiklainiu. Kai būnu Palangoje, užeinu į šias buvusias studentų poilsiavietes be jokios priežasties, gal tik norėdama apgauti laiką. Kaskart žvilgteliu pro „savo“ langą ir kaskart nustembu, kad „mano laikais“ tas kambarys atrodė daug didesnis. „Kodėl dabar niekas negyvena?“ – klausia ką tik pradinį išsilavinimą įgijusi vyresnėlė. Sakau, gal nesuremontuota, todėl negali žmonės gyventi, o remontui trūksta pinigų. „Gali leisti gyventi daug pigiau, vis tiek kiek nors uždirbtų“, – mąsto dukra. Mykiu, kad universitetui nėra svarbu užsiimti poilsio organizavimu. „Tai tegu parduoda.“ Sakau, kad greičiausiai universitetas taip elgtis negali. „Jei jau universitetas, tai viską turi galėti“, – pykteli vakarykštė pradinukė. Dar anksti numanyti, kad protas ir galia nebūtinai dera tarpusavyje. Dažnai visai nedera.

Palangoj proto ne tiek daug, jis čia nė nereikalingas, ne universitetas juk. Nuo besimaskatuojančių žalio neuniversitetinio jaunimėlio chebryčių iš tolo trenkia daugiadienių pagiriom ir nežabotu kvailumu. „Man patinka maži vaikai, ypač kurių mãmas grãžias“, – mesteli vienas. Nieko asmeniško, tik mano stebimos liaudies sąmojis skirtas visai ne man, o savai „vyriškai“ kompanijai, todėl tik mintyse vypteliu: žinotum, kiek man metų. Prieš gerą dešimtmetį būčiau atsikirtusi – kvailai, nervingai. Užtat ir nemyliu jaunystės, ir nesiilgiu jos – už kvailybę, tuštybę, susireikšminimą. Ilgiuosi senatvės. Gražiausia man pagyvenusios poros, be garso vaikštinėjančios pajūriu ar skaitančios knygas parke, kartais pasikalbančios. Spėlioju, kurio laikotarpio kurorte jie jaučiasi esą. Palanga savo prigimtimi taip pat panaši į pagyvenusią, šiek tiek koketišką damą, botulino dozės geltonų žibintų ir girliandų pavidalu turėtų ją žeisti, bet juk tai praeis, juk kada nors išseks visuotinės gamtos depiliacijos mada, kai kiekvienas kaimietis žoliapjove kas savaitę skuta taką ligi lauko išvietės, ką jau kalbėti apie kurortų madas, šienaujančias ne tik žolę, bet ir medžius.

Palangoj Lietuva – kaip ant delno, visa Lietuva ant smėlėto Palangos delno. Net apžvalgos rato nereikia, tik suoliuko prie plataus tako į jūrą. Visos tarmės, rusiški keiksmai ir pritilę inteligentai. Runkeliai, elitas ir dar kažkas – nei tie, nei anie. J. Basanavičiaus gatvės balaganas ir miesto pakraščio ramybė. Deklaruojama ironija ir slapta trauka – laiko keičiamo, bet labai įprasto veido, stropiai vilgomo prisiminimų balzamu.

Neįsivaizduoju, į kokią Palangą nuvažiuosiu kitąmet ar nežinia kada. Bet velnio ratas, neabejoju, bus. Gal ir kas nors daugiau.

Šiomis dienomis katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Augustiną ir jo motiną šv. Moniką. Šv. Monikos liturginis minėjimas švenčiamas rugpjūčio 27-ąją, o šv. Augustiną liturginis kalendorius mini rugpjūčio 28-ąją.

Šv. Augustinas, Hipono vyskupas, vienas svarbiausių Vakarų Bažnyčios Tėvų, gyveno pirmaisiais krikščionybės amžiais: gimė 354 metais, mirė 430-aisiais. Jo tėvas buvo pagonis, o motina - krikščionė. Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, tačiau jos įtakai iš pradžių nepasidavė. Tik po ilgų intelektinių klajonių, susižavėjimų ir nusivylimų to meto filosofijos srovėmis, Italijoje Augustinas susipažino su Milano vyskupu šv. Ambraziejumi. Būtent jo įtakoje Augustinas 387 metais priėmė krikštą. Tapęs kunigu, grįžo apaštalauti į gimtąją Šiaurės Afriką, 395 metais buvo konsekruotas Hipono vyskupu. Savo gausiais raštais polemizavo su tuomet madingais pagonių autoriais, karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas. Augustino gyvenime būta audringų periodų, jis buvo prieštaringo, veržlaus būdo, linkęs ūmai keisti pažiūras. Kažkas yra pasakęs, jog nė vienam iš didžiųjų mąstytojų nebuvo būdingas toks atotrūkis tarp dvasios aukštumų ir nuopuolių kaip Augustinui.
Šv. Augustino šventės išvakarėse Bažnyčia liturgijoje mini jo motiną šventąją Moniką ir iškelia ją kaip krikščionės motinos pavyzdį. Apie Monikos gyvenimą nedaug žinome. Žinome tik tiek, kad Monika (332-387) gimė Tagastėje, Šiaurės Afrikoje, ištekėjo už gražaus, bet amoralaus pagonio Patricijaus. Savo geraširdišku pavyzdžiu, kantrybe ir maldomis Monika sugebėjo atversti savo vyrą ir jo motiną į krikščionybę. Jos vyras mirė 371 m.

Vyriausias jų sūnus filosofas Augustinas niekaip nerado sau vietos gyvenime. Monika labai sielojosi dėl savo sūnaus Augustino neramių blaškymųsi ir ieškojimų, kad meldėsi už klystkeliais pasukusį savo sūnų. Jos malda buvo išklausyta ir sūnus Augustinas tapo vienu didžiausių Bažnyčios šventųjų. Kartu su sūnumi jinai keliavo po Italiją. Galbūt kartu su juo klausydavosi ir Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų, taip labai paveikusių Augustiną. Tikriausiai dalyvavo ir jo krikštynose. Kai jau krikščioniu tapęs Augustinas nusprendė grįžti į Afriką, jiedu abu su motina, laukdami laivo į Afriką, gyveno Ostijos uoste, netoli Romos. Būtent šiame tuometinės Romos uostamiestyje Monika mirė. Iš pradžių jos palaikai buvo palaidoti Ostijos bažnyčioje. Vėliau buvo perkelti į Romos mieste esančią jos sūnui šv. Augustinui dedikuotą bažnyčią.
Monikai nebuvo lemta su sūnumi grįžti į Afriką. Tačiau, pagal Dievo planus, turbūt ir nebuvo reikalo grįžti. Dievas išklausė jos maldų. Sūnus surado tikrą kelią. Motina galėjo ramiai pasitraukti.

Pagal Vatikano radiją ir kitus šaltinius

Bernardinai.lt

Vasarą perskaičiau vieno savaitraščio skelbiamus gimnazijų reitingus ir sužinojau, kad mano dukra mokosi vienoje iš geriausių Lietuvos gimnazijų. Absoliuti dauguma šios gimnazijos abiturientų sėkmingai įstoja į pirmąja pageidavimų sąraše pasirinktą specialybę aukštojoje mokykloje. Paradoksalu, bet šie reitingai ne tiek nuramino, kiek paskatino su nauja jėga prasiveržti klausimams, kurie man kyla jau seniai.

Ko mes tikimės iš mokyklos? Ar tikrai gerai, kad didžioji dalis dvyliktokų primena alinančio maratono dalyvius, gyvena nuolatinio streso būsenoje? Ar neparadoksalu, jog mokyklos baigimo pažymėjimas iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors, pažvelgiant į jo gavimo procedūras ir į pačius abiturientus, išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias, įvairiapuses asmenybes. Tai, jog yra tikrai daug šviesių, kūrybingų, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Galima net liūdnai pajuokauti, kad asmenybės subręsta ne dėl mokyklos pastangų, bet pačios.

Tikrai nenoriu įžeisti mokyklose dirbančių mokytojų ar primėtyti akmenų į Švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Pažįstu daug puikių mokytojų, taip pat esu įsitikinęs, jog ministerijos atstovai, kiek sugeba, stengiasi tobulinti mokyklų darbą, įsiklauso į visuomenės lūkesčius.

Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.

Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.

Mokykla daugiausia yra visuomenės, kurioje gyvename, atspindys. Ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius. Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, kiek sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti. Jau vėliau – universitete – tegu mąsto patys, o mokykloje pakanka, kad uoliai atsimintų kitų sugalvotus atsakymus. Bėda ta, jog mokyklos įgūdžiai vėliau perkeliami ir į universitetus ir kūrybiškumo, autentiškumo žiedas taip ir lieka neišsiskleidęs.

Jei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja dvyliktokų tėvams pareikštų, jog ji orientuosis ne į pasiruošimą egzaminui, bet diskutuos su mokiniais, skatins jų kūrybiškumą, dauguma, spėju, pasipiktintų ir tai suprastų kaip raginimą samdyti korepetitorius.

Populiaru kritikuoti mokytojus ir piktintis tikra ar tariama netvarka mokykloje, tačiau kiek daug šeimų, kurios nuveda vaiką į pirmą klasę ir jaučiasi nusimetusios visą ugdymo naštą. Iki pat baigiamųjų egzaminų, kai surinktas balų skaičius tampa vieninteliu viso buvimo mokykloje laiko sėkmės ar nesėkmės kriterijumi.

Tikrai neblogai, kad gimnazija, kurioje mokosi mano dukra, puikuojasi reitingų lentelės viršuje. Būtų puiku, jei dukra įstotų į universitetą ir studijuotų norimą specialybę. Tačiau tai tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Na, o savo tikslą ji turi atpažinti pati ir mes, jos šeima, taip pat ir mokykla tikrai čia gali padėti. Ir tai daug svarbesnis uždavinys nei prigrūsti tiek informacijos, kiek tik smegenys gali priimti.

Buvęs kaunietis Juvencijus Petrulis jau beveik porą dešimtmečių su šeima gyvena Izraelyje. Yra vienas iš Kfar Saba miesto Mesijinių žydų bendruomenės vadovų. Kas keletą metų visa šeima reguliariai lankosi Lietuvoje, tad atsirado proga trumpam pokalbiui apie šią mums gana negirdėtą religinę bendruomenę.

Kaip nutiko, kad daugiau nei prieš 20 metų išvykote iš Lietuvos ir įsikūrėte Izraelyje? Koks buvo jūsų tikėjimo kelias?

Dievo keliai nežinomi. Be to, prisidėjo ir mano ieškojimai. Gimiau ir augau Kaune, visiškų ateistų šeimoje. Toks ir buvau, kol sutikau savo antrąją žmoną, vokietę, kurios šaknys buvo žydiškos. Jos tėvas, tiesa, buvo komunistas, bet ir katalikas: man darė įspūdį jo nuoširdus pamaldumas. Kartą vaikščiodamas Talino senamiesčiu, netikėtai pamačiau inscenizaciją, kuri, kaip supratau, vaizdavo Jėzaus istoriją. Susidomėjau. Kai išgirdau kvietimą priimti Jį, protas priešinosi. Mano tėvai juk buvo profesoriai, pats studijavau Žemės ūkio akademijoje, tad protas man sakė: „Ne!“ Keletą minučių vyko vidinė kova, bet paskui priėjau arčiau. Meldžiausi: „Dieve ateik į mano gyvenimą“, ir staiga pajutau tarsi didžiulis sunkumas nukristų nuo pečių, prisipildžiau džiaugsmo ir įtikėjau, kad yra Dievas, jog Jėzus mirė už mano nuodėmes. Tik tą ir supratau, o po poros dienų jau važiavau į Izraelį. Ten pusantrų metų praėjo, kol suradau kažkokią tikinčiųjų aplinką, juk tarsi savaime suprantama, kad niekas Izraelyje netiki į Jėzų.

Tuomet, apie 1990 metus, dar nebuvo tiek bendruomenių ir tikinčiųjų kaip šiandien. Tikėjimo sėkla manyje augo, nors gyvenimas dar nepasikeitė. Viskas pradėjo keistis, kai patekau į mesijinių žydų bendruomenę.

Didesniuose miestuose šiuo metu veikia po kelias tokias bendruomenes. Mūsų miestas Kfar Saba turi tik 90 000 gyventojų, tad esame viena bendruomenė – apie 150 žmonių, kuriems tarnauja trys pagrindiniai vadovai. Man dar tenka palaikyti ryšius tarp atskirų bendruomenių, dalyvauti organizaciniame darbe, rengti įvairius projektus, evangelizacinius renginius, jaunimo festivalius.

Ko gero, terminas mesijiniai žydai yra naujas ir negirdėtas ne vienam mūsų dienraščio skaitytojui. Kas tai per religinė grupė? Jie save laiko krikščionybės atplaiša, ar judaizmo dalimi?

Galime pasakyti, kad krikščionybė yra įskiepyta į Izraelio medį, kaip rašoma Pauliaus laiško romiečiams 11 skyriuje. Mesijiniai žydai, tai žydai, kurie tiki į Senąjį ir Naująjį Testamentą, tiki į Jėzų, Viešpatį Mesiją, Dievo Pateptąjį. Tiki, kad Jėzus yra Dievas, kuris atėjo kūne, atnešė tobulą auką, bet jie lieka žydais. Jie turbūt niekada nepavadins savęs krikščionimis, nes krikščionimis pirmą kartą buvo pavadinti, pagal Apaštalų darbų knygą, ne-žydų kilmės Jėzaus sekėjai, Mažojoje Azijoje, Antiochijos mieste.

Galima sakyti, kad tai Dievo pažadų išsipildymo sulaukusi bendruomenė?

Taip. Sakyčiau, tarsi tikrieji žydai, nes sutiko tikrąjį Izraelio Dievą, priėmė Mesiją. Mes žinome, kad krikščionybės šaknys ir pagrindas yra Senasis Testamentas, žydų tauta. Jie gal taip negalvoja apie save. Pavadinimas mesijiniai žydai plačiau atskleidžia jų identitetą.

Tačiau bendruomenei priklauso ne vien žydų kilmės žmonės?

Taip, ne tik žydai. Izraelyje, žinoma, daugumą bendruomenių sudaro žydai: ten gimę arba imigravę iš kitų pasaulio šalių. Aš savęs nepavadinčiau mesijiniu žydu, gal sakyčiau esu Messianic believer – tikintis Mesiju, bet nesu žydas ir negaliu toks tapti. Nematau tam jokio tikslo.

Mesijinių žydų bendruomenės religinė praktika labai susijusi su judaizmo tradicijomis, apeigomis. Kokią reikšmę jos turi? Tai – svarbi tikėjimo dalis, ar vien natūraliai perimtas kultūrinis paveldas?

Tai svarbu tikėjimui ir tapatybei. Kai įtiki, netampi kitu žmogumi. Įtikėjęs izraelitas netampa kažkokiu nauju kultūriniu, istoriniu padaru. Jis žmogus, kuris yra žydas, tęsiantis tas pačias tikėjimo tradicijas. Keičiasi pats tikėjimo pagrindas. Mes švenčiame biblines šventes. Kiek žinau, kai kurios bendruomenės švenčia ir Kalėdas, tačiau privačiai. Tuo tarpu absoliuti dauguma švenčia Chanuką, šviesos šventę gruodžio mėnesį. Gražu, kai Chanuka (nustatoma pagal mėnulio kalendorių) ir Kalėdos sutampa. Tuomet gražu pamatyti, kad Jėzus yra tikroji Chanukos šviesa.

Taip pat ir Pesach, Velykų arba Perėjimo šventės simbolika kalba apie Jėzų kaip apie tikrąjį Pesacho avinėlį. Išeidami iš Egipto vergijos, izraelitai valgė avinėlį, kurio krauju patepė savo namų durų staktas. Bet tai buvo tik laikinas išėjimas. Matome daug paralelizmo toje simbolikoje.

Kaip susiformavo ši religinė bendruomenė? Kokios jos ištakos?

Istorijos pradžia siekia Jėzaus laikus. Juk pirmieji jo mokiniai ir apaštalai buvo žydai – jiems buvo labai natūralu nueiti į sinagogą. Ir pats Jėzus lankydavosi sinagogoje – kaip žinome iš Evangelijų, jis ten skaitė Pranašų knygas, paskelbė savo  tarnystės pradžią, bet buvo atstumtas.

Istoriškai tokia buvo pradžia. Vėliau dėl istorinių ir religinių aplinkybių, jie išnyko, nors visada buvo žydų, tikėjusių Jėzų.

Krikščionis žydų religiniai vadai atskyrė nuo Sinagogos...

132–136 metais vykusio sukilimo metu, vienas rabinas paskelbė sukilėlių vadą Bar Kokhba Mesiju. Mesijiniai žydai pasakė: „Ne, Jėzus yra Mesijas“ ir atsisakė kariauti Bar Kohbos pusėje. Tuomet juos galutinai atskyrė nuo sinagogos.

Žinome, kad dar apaštalas Paulius juos persekiojo, nors galutinis atskyrimas dar nebuvo įvykęs.

Kita vertus, kai vis daugiau ne-žydų įtikėjo Jėzų, kilo raginimų atmesti žydiškąjį paveldą, palikti savo judaizmo apeigas. Tam tikra prasme Jėzų tikintys žydai buvo dar kartą atskirti nuo bendruomenės, arba turėjo tapti nežydais krikščionimis. Taip mesianistai žydai išnyko kaip judėjimas, nors visada, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčioje buvo žydų, tapusių kunigais. Tokių buvo ir tarp protestantų. Sakyčiau, kad Dievas visada vedė savo tautos likutį, tuos izraeliečius, kurie tikėjo Jėzų.

Šis judėjimas atsigavo ne taip seniai, tik prieš 50 metų. XIX a. – XX a. sandūroje keletas užsienio valstybėse gyvenusių rabinų priėmė krikščionybę. Jie taip pat mokė apie Jėzų, bet dar nebuvo nuolatinių grupių ar bendruomenių. Izraelyje bendruomenės pradėjo steigtis atgavus nepriklausomybę. Pirmiausia jos įsisteigė Haifoje, Jeruzalėje, vėliau – Tel Avive. Pilnas atsigavimas įvyko 1970–1980 metais, nes įtikėjo vis daugiau žydų. Nemažai žydų Gerąją naujieną išgirdo keliaudami po pasaulį ar gyvendami svetur. Žinau, kad nemaža grupė buvo įsikūrusi Amsterdame, JAV ir kitur.

Tam pasitarnavo daugiausia protestantiškųjų evangelinių Bažnyčių skleidimas ir jaučiama atsakomybė melstis už Izraelį, laiminti Izraelį ir skleisti Gerąją Žinią Izraeliui.

Kokie yra šio judėjimo mastai? Kur įsikūrę pagrindiniai centrai?

Izraelyje, kaip sakiau, bendruomenės veikia beveik kiekviename mieste. Vyksta bendravimas ir tarp jų. Nėra vieno centro, sprendžiančio organizacinius klausimus: pavadinčiau tai labiau asociacija, kuri padeda koordinuoti veiklą. Mesijinių žydų grupės veikia JAV ir kitose Europos valstybėse: Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Š. Airijoje, be to Australijoje.

Kiekviena bendruomenė turi daug autonomijos, kita vertus, daug bendraujama. Mes, kaip vadovai, tris kartus per metus susitinkame konferencijose, bendraujame, meldžiamės, mokomės, priimame sprendimus.  

Įdomu tai, kad svetur gyvuojančios bendruomenės daug skrupulingiau stengiasi išlaikyti religinio judaizmo pagrindą. Izraelyje žmonės mažiau įsitempę galvodami apie savo tapatybę, jiems neturi įrodinėti, kad yra žydai. Netrūksta išorinio patvirtinimo, sinagogos aplinkos. Tuo tarpu užsienyje teko pastebėti, kad stengiamasi labiau susieti save su sinagoga. Ypač daug nežydų labiau linksta į ortodoksinį žydų religingumą.

Mes, izraeliečių bendruomenių atstovai, matome, jog kyla pavojus paskęsti religinėse tradicijose ir pamesti iš akių Jėzų, kaip tikėjimo centrą.

Kokie ryšiai sieja mesijinius žydus su Katalikų Bažnyčia? Ar vyksta oficialus dialogas?

Mūsų miesto bendruomenės vadovas labai artimai bendrauja su vienu iš vienuolynų, taigi Katalikų Bažnyčios atstovais. Jie turi pakankamai žemės, tad mums dovanojo sklypą, kur su mūsų  „Pro–Life“ tipo organizacija šį pavasarį įsteigėme „Gyvenimo sodus“. Ten atvyksta žmonių, padariusių abortus, pasodina medelius, prisimindami savo negimusį kūdikį. Kai kurie verkia, atgailauja, priima savotišką išgijimą, susitaikymą su savo klaidom.

Kalbant apie oficialius santykius, žinau, kad tik keli mūsų lyderiai buvo susitikę su tais Bažnyčios atstovais, kurie mato Izraelio svarbą, pripažįsta Izraelį kaip Dievo tautą, nes yra daug galvojančių kitaip.

Vis dėlto, sakyčiau, dar nėra pakankamo suartėjimo, nes, ko gero, neužtenka iniciatyvos nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Kartą teko dalyvauti renginyje, kur dalyvavo charizmatinių katalikų atstovai, laivais plaukiojo po Galilėjos jūrą ir prašė mūsų pagiedoti hebrajiškų šlovinimų. Net nežinau, kas užmezgė tą kontaktą, tačiau jis toliau nebesiplėtojo.

Atsiribojimo šaknys yra gilios. Vienas iš svarbiausių motyvų yra vadinamoji „pakeitimo teologija“ (Replacement theology). Bažnyčia tam tikru metu apie save pasakė, kad mes dabar esame Izraelis, mums perėjo visi palaiminimai. Man asmeniškai net gaila: pradėjau skaityti gerą knygą – „Dvasios giesmė“, bet štai priėjau vietą, kur cituojama Ezekielio pranašystė apie sausus kaulus, kurie atgis, taps gyvu kūnu ir Dievas įpūs jam savo dvasią. Knygoje sakoma: „Mes, esame tas Izraelis...“ Nepamini, kad Izraeliui pažadai taip pat nėra atšaukti.

O juk matome, kad Izraeliui yra duoti praktiški pažadai dėl žemės, matome, kaip Dievas savo galybe atstatė Izraelį, šiuo metu į šalį imigruoja vis daugiau žydų, ir viskas tarsi plečiasi. Neneigiu, kad ir mes kaip nežydai gauname tą pačią dvasią, bet, mano supratimu, ne mes esame tas Izraelis, kuris ten atvažiuos, tie kaulai kurie bus sujungti ir dvasia įpūsta, kad Izraelis pažintų savo pašaukimą.

Krikščionis pasakys, jog palaiminimai skirti tiems, kurie įskiepyti į Jėzų, tikrąjį vynmedį. Galime sakyti, kad pažadai galioja tiek, kiek žydas ar katalikas yra įskiepytas į Jėzų? Juk vietoj išorinio religingumo viską lemia gyvoji tikėjimo gysla?

Tikėjimo gyvenimas Dieve yra toji gysla, tas įskiepijimas.

Žydiškoji religingumo tradicija yra labai turtinga, bet jos negana.

O, ne, ten gyvenimo nėra. Be Jėzaus judaizmas netenka prasmės – kur tada nuodėmės išpirkimas? Netgi kai kalbame su izraelitais, pabrėžiame: Šventyklos nebėra, nebėra aukų, nes Jėzus atnešė tobulą auką visiems laikams. Visada liudijame, remdamiesi Senojo Testamento pranašystėmis ir pažadais Išrinktajai tautai, apie naują gyvenimą, naują širdį, naują dvasią, kurią Viešpats duos Izraeliui.

Koks jūsų santykis su žydais, nepriimančiais Jėzaus kaip Mesijo?

Asmeniškai turiu daug draugų žydų, ir dauguma mūsų aplinkos žmonių žino, ką mes tikime, ką veikiame, kad einame į bendruomenę. Jiems tai netrukdo, tai vertina netgi palankiai.

O institucinis judaizmas – priešingai, jie laiko mus pavojingais: „Jie – misionieriai, jie bando žydišką sielą pavogti“. Gaila, nes neretai žydai mato daromas klaidas ir sako, kad kalta krikščionybė, žiūri į istoriją ir sako, jog inkviziciją Jėzus padarė, pogromus – Jėzus padarė, Hitleris buvo Jėzų tikintis. Nesupranta, kad tie, kurie taip  darė nebuvo Jėzaus mokiniai, nes darė ne tai, ką mokytojas sakė.

Širdyse per ištisus amžius susikaupę tiek skausmo, kad iš nežinojimo suverčiama kaltė Jėzui, užuot sakius: Jis yra mūsų, Jis iš mūsų išėjo, nors daugelis ir neneigs, kad jis buvo žydiškos kilmės, kad jo motina – žydė Mirjam.

Tikriausiai nėra lengva gyventi tokioje aplinkoje?

Taip, tai nelengva. Yra opozicija, yra persekiojimų, tikrų konfliktų – tai vienoj, tai kitoj bendruomenėj... Ir man asmeniškai teko visko pereiti. Yra sukurtos specialios antimisionieriškos organizacijos – jų darbas rinkti medžiagą, pakenkti, sutrukdyti, sustabdyti.

Visuomenėje vyrauja bendra nuostata, jeigu tiki į Jėzų – tai tu jau nežydas. Pagal įstatymą leidžiama imigruoti į izraelį, jeigu esi žydas ar tavo tėvai, seneliai ar proseneliai buvo žydai. Tačiau jeigu išpažinsi, kad tiki Jėzų, o toks klausimas paprastai visada užduodamas, tokio žmogaus valdžia neįleis į šalį.

Kalbėjosi S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.

Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'.

Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!'

Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 1, 17-25; Ps 32, 1–2. 4–5. 10–11

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Jėzus ir toliau aiškina savo antrojo atėjimo aplinkybes. Šįkart Jis pasinaudoja vestuviniu pasakojimu, kuriame figūruoja dešimt mergaičių. Pusė jų yra protingos, o kita pusė – paikos. Šiuo pasakojimu Jėzus greičiausiai nori akcentuoti judėjus bei kitų tautų žmones, kurie pirmieji Jį įtikėjo. Jų svarba yra nenuginčijama. Bet kartu Jis pabrėžia ir tuos, kurie Jį atmetė ir Juo nesusidomėjo Jo pirmojo atėjimo metu.

Penkios protingosios mergaitės yra puikus tikro ir brandaus tikėjimo pavyzdys. Brandūs tikintieji, panašiai kaip ir protingosios mergaitės, turi būti pasirengę Kristaus sugrįžimui. Tuo tarpu penkių paikųjų mergaičių elgesys akivaizdžiai parodo, kad tokie žmonės nėra pasiruošę Jo sugrįžimui, o be to, jie dar bus ir netikėtai užklupti.

Taigi tikėjimas čia vaidina bene pagrindinį vaidmenį. Be tikėjimo žmogaus gyvenimas dažnai pasiduoda nuodėmei ir klaidingumui. Tokiu atveju prašymas: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“, jau yra gerokai ir turbūt galutinai pavėluotas. Gebėjimas priimti išganymo tikrovę yra galutinė žmogaus asmeninės atsakomybės išraiška prieš mirtį, kuri tėra tik slenkstis Dievo Karalystės akivaizdoje. O koks kitas žingsnis? Tai tiesiogiai priklauso nuo šių Kristaus žodžių vykdymo: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai