Toliau tęsiame arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, pristatomų maldų ciklą. Šįkart Jūsų dėmesiui –Bažnyčios mokytojo šv. Jono Damaskiečio malda.

Esame priešais bažnyčios, kurioje nuolat lankomės, duris. Kaip ir daugybę kartų prieš tai, rengiamės peržengti slenkstį ir, padarę kryžiaus ženklą, dalyvauti Eucharistijos liturgijoje. Šiuo momentu tikintįjį sustabdo vienas didžiųjų Rytų Bažnyčios tėvų – šv. Jonas Damaskietis, VIII amžiaus mistikas. Jonas gimė Sirijos sostinėje aukšto Bizantijos valdininko šeimoje ir buvo padaręs puikią pasaulietinę karjerą. Maždaug apie 718 metus viską paliko ir pasišventė vienuoliniam gyvenimui.

Nuo tada pamokslavo ir rašė, paliko daugybę rašytinių veikalų, kurie dar ir šiandien sudaro vertingą bizantinės tradicijos palikimą. Štai malda, kurią jis norėjo girdėti tariant krikščionis prie Eucharistijos šventimo slenksčio:

Esu priešais tavo bažnyčios duris
ir neišsivaduoju iš blogų minčių.
Tačiau tu, o Kristau, kuris pateisinai muitininką,
kuris užjautei kanaanietę moterį,
kuris atvėrei rojaus vartus vagiui,
padovanok man savo gerumo lobį
ir kai aš prisiartinsiu ir tave paliesiu
priimk mane kaip kad priėmei nusidėjėlę ir ligonę,
kurią pagydei.
Ši, palietusi tavo drabužio kraštą,
atgavo sveikatą,
anai, apkabinusiai tavo šventas pėdas,
tu atleidai nuodėmes.
Aš, vargdienis, drįstu gauti visą tavo kūną:
nenublokšk manęs į ugnį
tačiau priimk mane kaip juos ir apšviesk mano sielą
atleisdamas kaltes,
užtariant Mergelei, tave pagimdžiusiai.

Jonas mirė 749 m. Jis buvo dainius, ypač šlovinęs Mariją, kaip matome šios maldos pabaigoje. Jo giesmės visuomet būdavo meilės giesmės: „mano širdis sužeista“, ir toliau prisipažįsta – „aistra tau mane degina, meilė mane perkeitė į tave, Viešpatie!“

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys /Lk 14, 27/.

Jėzus kviečia mus nesustoti bet nešti savo kryžių. Krikščionio gyvenimo tikslas – ne kryžius, bet Jėzus. Negalime leisti, kad ligos, skolos, priklausomybės, netektys, nesėkmės prislėgtų ir stabdytų mus. Jėzus kviečia eiti toliau, sekti juo, semtis stiprybės, tikėtis sveikatos, paaukštinimo, ramybės ir kitų savo svajonių. Tačiau daugelis nebeneša savo kryžiaus, nebekovoja, nebeseka Jėzumi. Jie jau sustojo, pasidavė, susitaikė su sunkumais. Jie nusivylę, nuliūdę, pikti, kupini nerimo ir baimės. Jie nebešlovina Dievo, nebedėkoja jam. Neigiamos mintys juos vargina ir slegia: „Niekada nepasveiksi, niekada nesukursi šeimos, niekada nesurasi mėgstamo darbo, niekada neatsikratysi antsvorio ar priklausomybės.“ Visos tos mintys tartum sunkus kryžius prislegia mūsų širdis. Turime nepasiduoti ir kartoti: „Tėve, dėkoju, kad darbuojiesi mano gyvenime. Dėkoju, kad viską keiti mano gerovei. Dėkoju, kad auklėji mano vaiką. Dėkoju, kad siunti man būsimą sutuoktinį. Tikiu, kad atnaujini mano santuokos ryšį.“ Dėkodami ir šlovindami einame paskui Jėzų.

Mes daug kartų prašome to paties dalyko. Žinoma, ir Jėzus moko mus ištvermingai prašyti, jei norime ko nors gauti. Tačiau turime dažniau šlovinti Dievą ir dėkoti jam, tikėdami, kad jis jau viską rengia tam, kad tai įvyktų. Prisiminkime Abraomą. Dievas jam davė pažadą, kuris atrodė nerealistiškas. Ką darė Abraomas? Jis nesutriko. Jis tikėjo ir šlovino Dievą. Žinoma, Abraomą irgi atakavo visokios nusivylimo mintys: „Esi per senas. Tu tikrai neturėsi vaikų. Tavo svajonė neišsipildys.“ Jis turėjo pasirinkimą. Jis galėjo pasilikti nusivylęs ir pralaimėjęs. Tačiau jis pasirinko tikėjimą ir šlovinimą, nematydamas, kaip išsipildys jo svajonė. Nekalbėkime apie tai, kokia sunki mūsų padėtis. Kalbėkime apie tai, kokios norime. Nesakykime Dievui, kokie dideli kalnai mūsų gyvenimo kelyje. Sakykime kalnams, koks galingas yra mūsų Dievas. Kai skundžiamės, verkšlename, kaltiname, tuomet puolame į dar didesnę depresiją. Šlovindami Dievą, parodome ir stipriname savo tikėjimą. Kai einame per sunkumus, kartokime: „Dieve, dėkoju, kad veiki mano gyvenime. Tai atrodo neįmanoma. Tačiau tu mėgsti daryti neįmanomus dalykus.“

Du vienos bažnyčios bendruomenės nariai prieš daugelį metų sukūrė šeimą. Buvo laimingi. Tačiau jie daugelį metų negalėjo susilaukti vaikų. Jie perėjo įvairias vaisingumo gydymo procedūras, lankėsi pas žymius specialistus. Metai bėgo. Tačiau jie tikėjo, kad netrukus jie pradės naują gyvybę. Po 20 metų jų bendruomenės nariai pradėjo iš jų šaipytis ir juos atkalbinėti nuo šios svajonės. Jie sakė, kad ši svajonė gali būti ne iš Dievo. Jie siūlė jiems susitaikyti su tokia situacija ir siekti kitos svajonės. Tačiau jie ir toliau tikėjo, dėkojo Dievui už jiems duotą pažadą. Tas pažadas buvo įsišaknijęs jų širdyje. Jie neleido, kad kiti žmonės atimtų jų svajonę. Jie ir toliau dėkojo Dievui už tai, jog jie vieną dieną turės kūdikį. Panašiai kaip ir Abraomui, šiai porai po 29 metų Dievas įvykdė savo pažadą. Jiems gimė dvyniai. Jų du berniukai šiandien jau trejų metų amžiaus sveiki ir laimingi. Jų tėvai toliau šlovina Dievą, kuriam nėra negalimų dalykų.

Visi turime Dievo dovanotų svajonių savo širdyje. Tikime, kad jos išsipildys. Tačiau daugelis iš jų neįvyksta per vieną naktį. Dažniausiai reikia laiko. Tuomet labai lengva prarasti drąsą, pasiduoti, nusiminti. Prarandame entuziazmą, prigęsta gyvenimo ugnis. Tačiau ta Dievo pasėta sėkla vis dar mūsų širdyje. Ji miega. Gal anksčiau tikėjote gražia santuoka. Tačiau šiandien susitaikėte su tuo, ką turite, ir gyvenate tik kartu be tikro meilės ryšio. Gal svajojote kilti savo profesiniame gyvenime, siekti didesnių pareigų, projektų, atsakomybės. Tačiau patyrėte nesėkmių ir dabar jau susitaikėte su ta padėtimi, kurioje esate. Gal prieš kelerius metus kovojote su liga. Tačiau šiandien jūs jau pasiduodate ir mokotės gyventi su liga.

Jėzus šiandien moko mus būti aktyviems. Jis nemoko mūsų stovėti su kryžiumi, susitaikyti su sunkumais, tinginiauti. Jis liepia mums eiti, sekti juo, kovoti, tikėti. Kai sunku, turime šlovinti Dievą: „Dieve, šlovinu tave, tikiu ir vykdau tavo valią. Tu įvykdei pažadą Abraomui. Žinau, jog ir mano gyvenime darai, ką esi man parengęs. Dėkoju, Dieve, kad mano vaikai tikrai šlovins tave. Dėkoju, kad sukursiu šeimą. Dėkoju, kad surasiu mėgstamą darbą. Tikiu, jog tu darbuojiesi mano gerovei.“

Sielos priešas stengiasi atimti iš mūsų tikėjimą. Kartais mums atrodo, kad neturėsime mėgstamo darbo, neišsivaduosime iš skolų, nepasveiksime iš ligos. Dėkokime Dievui, kad jis jau rengia mūsų svajonių išsipildymą. Kai viskas atrodo nebepakeliama, nepasiduokime, neškime kryžių, sekime Jėzumi, dėkokime jam, šlovinkime jį. Dievas, kuris izraelitams atvėrė kelią per Raudonąją jūrą, gali atverti ir mums kelią per gyvenimo kliūtis. Šlovinkime Dievą už jo pergales, kurias jis yra parengęs mūsų gyvenime.

Autorius yra Kauno jėzuitų bažnyčios rektorius ir Vadovų ugdymo centro direktorius

Bernardinai.lt

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys.

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“.

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Kiti skaitiniai:Išm 9, 13–19; Ps 89; Fm 1, 9–10. 12–17

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

Susumuokime šios savaitės Evangelijos pamokas: Jėzus yra Tėvo siųstas, Dvasios pateptas  Išgelbėtojas. Nuo pat savo viešosios veiklos pradžios jis tą daro: gydo sergančius, išlaisvina demonų apsėstus, kiekvienam ieškančiam parodo naujo gyvenimo kelią. Jis sėja viltį, suteikia meilę, uždega tikėjimo šviesą. Nenuostabu, kad paskui jį seka suvargusios, galbūt susidomėjusios, ar tiesiog naujo gyvenimo išsiilgusios minios. Šalia to, Jėzus dar pasikviečia keletą artimų bendradarbių, kurie, „viską palikę“, atsideda tarnystei su juo. Prasideda nauja bendrystės tarp Kūrėjo ir kūrinijos era, kuri tęsis visą amžinybę – sužadėtinių meilės era. Meilės, apvalytos nuo surambėjimų, išgrynintos ir nuolat atsinaujinančios, kad amžinybėje neapkarstų...

Šiandienos Evangelija tarsi atbaigia savo šedevrą – Jėzaus pamokymai pasiekia viršūnę. Nepamirškime, kad esam piršlybų kontekste! Dievas kaip įsimylėjęs jaunikis ateina pas savo tautą, Kūrėjas pas kūriniją, kad sukurtų naują bendrystę su ja, kad susituoktų su ja meilėje. Jis pasiruošęs atiduoti visą save, nieko sau nepasilikdamas. Atėjo eilė tarti apsisprendimo žodį antrajai pusei – ar pasiruošusi įsipareigoti šiam santykiui lygiai taip pat? Jei ne, tuomet neverta pradėti – vienpusė santuoka neįmanoma.

Gal ir ne pati saldžiausia dalis, bet būtina kiekvienose piršlybose – aptarti sąlygas. Jėzus jau parodė savo meilę; jo Asmuo, ne įstatymas, yra tos meilės matas. O sužadėtinė? Ar ji pasiruošusi tuo matu matuoti? Ar pasiruošusi Jėzų laikyti aukščiau už viską: tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir net savo gyvybę?

Aiškumo dėlei Jėzus pasako du palyginimus: apie vynininką, planuojantį statyti vynuogių spaudimo bokštą, ir apie karalių, traukiantį į karą su kitu karaliumi: ar pakaks pajėgų įgyvendinti savo planą? Jei ne, tai pasekmės laukia, švelniai sakant, nemalonios. Lygiai taip pat nemalonu, jeigu pradedi sieti savo gyvenimą su Viešpačiu, bet vėliau imi trauktis, kitus dalykus iškelti į pirmą vietą, kol galiausiai jam visai nebelieka vietos tavo gyvenime.

Galbūt dažnai nesusimąstome, bet Jėzus perspėja – tai tolygu pralaimėti karą! Išties turime neišleisti iš akių amžinybės perspektyvos: mums yra pasiūlymas gyventi Dievo meilėje, dalintis ta tobula laime, kuria tarpusavyje dalinasi trys Švenčiausios Trejybės Asmenys. Tai prasideda jau dabar ir tęsis amžinai. Jeigu tik mes esam pasiryžę eiti jo parodytu keliu iki galo. Taip, tai nelengvas kelias, reikalaujantis atsižadėti viso savęs dėl Viešpaties ir susijungti su juo kryžiuje, aukoje. Tačiau jei, paragavę šio saldumo, bet galiausiai viską praradę, pasijusime vieniši ir apleisti, argi tai nebus kartėlis, tolygus pralaimėtam karui? Yra ir daugiau vietų Evangelijoje, kur Jėzus panašiai perspėja: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9,25). Pražudyti ar pakenkti savo amžinam gyvenimui, amžinai laimei – tai iš tiesų praradimas, kurio neatperka jokie žemiško gyvenimo turtai ar malonumai. Jėzus akcentuoja amžinybę, ir tai teisinga, nes žemiškas gyvenimas tėra tik akimirka, tik įžanga, tik pasirengimo amžinai puotai laikas. Ir kryžiaus nešimas paskui savo Viešpatį, o tiksliau – kartu su juo, jam padedant, – tik žemiško, laikino gyvenimo bruožas.

Šv. Klara Asyžietė († 1253), giliai suvokusi šį slėpinį, rašė: „O, kokie didūs ir girtini mainai: palikti laikina už amžina, užsitarnauti dangiška už žemiška, gauti šimtą už vieną ir paveldėti palaimingą amžinąjį gyvenimą!“ Išties šis nuostabus pasiūlymas iš Viešpaties šiandien skamba ir mums: kryžiaus patirtis bet kokiu atveju žmogaus gyvenime neišvengiama, bet ar mes jį nešime vieni, ar paskui savo Viešpatį, jam leisdami eiti pirma mūsų, tai priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Kaip gera, kai žemiškojo gyvenimo pabaigoje žmogus gali tarti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4,7-8).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Šiomis dienomis pasaulio politika išgyvena reikšmingą pradžią ir reikšmingą pabaigą. Pradžia ta, kad po dvejų metų pirmąsyk prie derybų stalo vėl tiesiogiai susitinka izraeliečiai ir palestiniečiai. O pabaiga ta, kad iš Irako pasitraukė koviniai JAV daliniai.

Tai dienraščio „New York Times“ apžvalgininkui Thomasui L. Friedmanui kelia didelių vilčių. Straipsnyje, pavadintame „Tokių fokusų dar nematei“, jis rašo, kad prezidentas Barackas Obama

vienu ir tuo pačiu metu imasi dviejų ambicingų projektų – sutaikyti Izraelį su Palestina, o Irake suvienyti suskilusius šiitus ir sunitus.

Čia labai daug pastatyta ant kortos, ir tikėtina, jog ekstremistai iš visų jėgų bandys sužlugdyti tiek dviejų valstybių, Izraelio ir Palestinos, sukūrimą, tiek vienos Irako valstybės sutvirtinimą.  

T. Friedmanas cituoja Beiruto dienraščio „Daily Star“ vieno redaktorių, Michaelo Youngo, žodžius, kad „Irakas yra Artimųjų Rytų Vokietija“. Ten – „regiono širdis, veikianti visus, kurie gyvena aplink Iraką. Tai, kas jame dabar darosi, atspindi visas blogiausias regiono tendencijas, tačiau jeigu Iraką pakelsi ant kojų, jame gali įsikūnyti tai, kas geriausia“.

Paties T. Friedmano nuomone, „jei Irako sunitams, kurdams ir šiitams pasisektų pirmą kartą moderniojoje arabų istorijoje sukurti tarpusavio socialinį susitarimą, tai reikštų, jog patvari demokratija įmanoma ne tik Irake, bet ir visur šiame regione“.       

Bet tai reiškia, jog pasitraukus Amerikos kariams, negali pasitraukti amerikiečių parama Irako demokratijos stiprinimui.

Jei T. Friedmanui poslinkiai Artimuosiuose Rytuose kelia vilčių, tai dienraštis „Münchner Merkur“ primena, jog „sakoma, kad viltis miršta paskutinė“. Jis turi omenyje ne Iraką, o izraeliečius ir palestiniečius. Anot Miuncheno laikraščio, abiems pusėms trūksta tikro „taikos noro“.

Originalų požiūrį Izraelio klausimu išdėstė Kanados dienraštis „Toronto Star“: „Izraelis izoliuotas daugiau nei bet kada anksčiau – dėl savo neproporcingo jėgos panaudojimo Libane 2006-aisiais, Gazos ruože 2009, dėl pagalbos flotilės apšaudymo ir dėl nežmoniško Gazos engimo.

Be to, Izraelis prarado savo svarbiausią musulmonišką sąjungininkę Turkiją ir sulaukia vis daugiau pasipriešinimo savo diasporoje (išeivijoje), įskaitant Kanadą. Ir tai turėtų būti geras ženklas taikos procesui“, – daro netikėtą išvadą svarbiausio Kanados miesto dienraštis.

Daugelis laikraščių, net ir Tel Avivo „Ha`aretz“, jau visai nekalbant apie Jungtinių Arabų Emiratų „Gulf News“, didesniu kliuviniu taikai laiko Izraelį. Kitokią nuomonę reiškia Londono „Times`as“.

Pasak jo, „šiame konflikte aišku, kas yra herojai, o kas niekšai. „Hamas“ yra žudikiškas režimas. Jis apsisprendęs izraeliečius žudyti ir palestiniečius dar giliau nuvaryti į skurdą, tuo tarpu Vakarų Jordanijoje konfliktuojantys šalys bent bando gilias abejones įveikti“.

Amerikiečių kariams iš Irako pasitraukus, daugelis laikraščių svarsto, ar karas buvo vertas tiek aukų. Pietų Afrikos Keiptauno dienraštis „Burger“ klausia: „Kas buvo laimėta? Sadamas Huseinas, vienas bjauriausių naujųjų laikų diktatorių, buvo nuverstas, ir šiandien Irakas yra demokratija ar bent kažkas panašaus į ją.

Tačiau tuo pačiu diktatūros pabaiga leido pratrūkti prieštaravimams tarp šiitų, sunitų ir kurdų, kuriems įveikti nematyti jokių funkcionuojančių mechanizmų. Tiesa, vadovaujant Jungtinių Amerikos Valstijų generolui D. Petraeusui, buvo įmanoma smurtą sumažinti tiek, kad amerikiečiai galėjo per daug neprarasdami prestižo pasitraukti.

Tačiau dabar silpna ir korumpuota vyriausybė turi vesti stipriai susiskaldžiusią visuomenę per smurtu pripildytą kasdienybę. Ar tam apsimokėjo visas šis vargas? Turbūt, kad ne?“ – baigia Pietų Afrikos dienraštis.

Su jo nuomone sutinka ir Paryžiaus laikraštis „Monde“, kuriam Irako karo nepavadinsi kitaip kaip istoriniu fiasko:

„Šio nuotykio dėka žuvo beveik du šimtai tūkstančių irakiečių ir apie keturis su puse tūkstančio amerikiečių karių. Šešis mėnesius po paskutinių rinkimų, kurie tikrai buvo laisvi, Irakas vis dar neturi vyriausybės.

George`o W. Busho įsivaizdavimu „naujasis“ Irakas turėjo pakeisti Artimųjų Rytų veidą ir privesti regioną prie demokratijos. Bet išėjo visai priešingai.      

Niekada islamiškosios Irano respublikos įtaka nebuvo tokia stipri, ypač Irake. Ir retai kada karinė operacija užsienyje taip nepakenkė Jungtinių Valstijų prestižui, kaip šioji“.

Nyderlanduose kairiosios politinės partijos šeštadienį džiaugiasi, kad žlugo derybos dėl dešiniosios koalicinės vyriausybės, kurią remia kontroversiškasis Geertas Wildersas (Gertas Vildersas), sudarymo.

Derybos dėl vadinamosios mažumos koalicijos tarp krikščionių demokratų (Christen Democratisch Appel - CDA) ir verslą remiančios Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją (Volkspartij voor Vrijheid en Democratie -VVD) žlugo penktadienį.

Birželio rinkimuose antrą rezultatą pasiekusiai Darbo partijai (Partij van de Arbeid - PvdA) vadovaujantis Jobas Cohenas (Jobas Kohenas) pareiškė, kad dešiniųjų vyriausybė būtų nestabili ir "suskaldytų šalį".

Žaliųjų partijos (GroenLinks) lyderė Femke Halsema, kuri dabar tiksi patekti į platesnę kairiųjų koaliciją kartu su VVD and PvdA, pareiškė pajutusi "didžiulį palengvėjimą".

Jeigu tokia koaliciją sudaryti pavyktų, tikėtina, kad G.Wilderso partija "Už laisvę" (Partij voor de Vrijheid - PVV), nebūdama vyriausybėje, suteiktų daugumą, kurios prireiktų sprendimams priimti parlamente.

VVD ir CDA kartu turi 52 vietas Nyderlandų parlamente, o G.Wilderso PVV - 24.

Oficialus karalienės Beatrix (Beatričės) atstovas Ivo Opsteltenas (Ivas Opsteltenas) šeštadienį monarchei pateikė savo išvadą, kad stabilus ministrų kabinetas, kurį sudarytų parlamente vaisingai bendradarbiaujančios VVD ir CDA bei remiamos PVV, neįmanomas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

 Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho pasienyje šeštadienio rytą per kariškių susirėmimą žuvo mažiausiai vienas Azerbaidžano karys.

Pagal Azerbaidžano versiją, kurią paskelbė televizijos kanalas ANS, armėnai atakavo azerbaidžaniečių pozicijas ties Gasangajaus kaimu.

Jerevanas tvirtina, kad armėnų kariai sutrukdė Azerbaidžano diversantų grupei prasibrauti į Kalnų Karabacho teritoriją.

"Azerbaidžano kovotojai pasitraukė, palikdami vieną negyvą... Keli (azerbaidžaniečiai) sužeisti. Karabacho pusėje nuostolių nėra", - sakoma Kalnų Karabacho Gynybos ministerijos pranešime.

Jerevanas iš karto pavadino šį susirėmimą Baku mėginimu sutrukdyti taikos deryboms.

"Palei paliaubų liniją Azerbaidžano vadovybės surengtomis provokacijomis norima pakirsti paliaubas ir pastangas siekiant pažangos taikos derybose", - pareiškė Armėnijos užsienio reikalų viceministras Šavaršas Kočarianas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Gruzijos ministras pirmininkas Nika Gilauris per vizitą Lietuvoje sakė, kad lietuvių verslininkams jo šalyje yra didelės galimybės investuoti hidroenergetikos, žemės ūkio ir turizmo srityse.

Interviu BNS Gruzijos vyriausybės vadovas teigė, kad Tbilisis ir toliau jaučią tvirtą Vilniaus politinę paramą, o Gruzijos klausimas tampa vis svarbesnis tarptautinėje arenoje.

BNS: Jūsų nuomone, ar per pastaruosius metus pasikeitė Lietuvos valdžios požiūris į Gruziją? Galbūt, jūsų akimis, skirtingi šalies vadovai turi skirtingus pozicijas?

N.Gilauris: Ne, dėkui Dievui, ne, nes Lietuva buvo ir lieka vienu svarbiausiu strateginiu Gruzijos partneriu. Kiekvieno susitikimo metu - susitikau su prezidente, premjeru ir parlamento pirmininke - dėkojau kiekvienam iš jų už didelę paramą Gruzijai tarptautinėje arenoje. Norėčiau padėkoti ir Lietuvos žmonėms už paramą Gruzijai, ypač sunkiais 2008 metais. Puiku turėti tokį rėmėją, šalį, kuri yra Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė. Mano atsakymas trumpas - ne, niekas nepasikeitė, ir mes jaučiame didelį Lietuvos vyriausybės, parlamento ir prezidentės palaikymą.

BNS: O kaip dėl Vakarų Europos lyderių? Ar po karo gruzinai ir Gruzijos lyderiai nesijautė, kad tarptautiniu mastu jie tapo labiau izoliuoti nei Rusija?

N.Gilauris: Rusija ir Gruzija turi absoliučiai skirtingus vaidmenis ir darbotvarkes. Ne, galiu pasakyti, kad jokios izoliacijos nejautėme. Bet kas tuo įsitikintų, pamatęs kiek aukšto rango politikų per pastaruosius du mėnesius lankėsi Gruzijoje ir Tbilisyje - Valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton), Prancūzijos, Lenkijos užsienio reikalų ministrai. Gruzija yra aukštai kiekvienos šalies užsienio politikos darbotvarkėje. Taigi negalėčiau pasakyti, kad patyrėme izoliaciją. Aišku, padėtis buvo sunki, aišku, Rusija įgyvendina savo tikslus. Rusijos darbotvarkėje labai svarbu išlaikyti mitą apie Gruzijos ir jos politikų izoliaciją, tačiau tai nevyksta. Tai būtų didelis pasiekimas Rusijai, bet yra priešingai, Gruzija darosi vis svarbesnė tarptautinėje politinėje arenoje.

Gerai tai, kad mus palaiko ne tik Lietuva ir Baltijos šalys, bet ir Jungtinės Valstijos bei Europos Sąjunga. Pastarajame D.Medvedevo ir prezidento B.Obamos susitikime spaudos konferencijoje nuskambėjo B.Obamos pareiškimas apie okupuotas teritorijas. Ir tai buvo labai svarbu tarptautinėje erdvėje, nes JAV prezidentas pirmą kartą paminėjo ir pripažino, kad Rusijos karinės pajėgos yra okupavusios Gruzijos teritorijas. Tokia terminologija mums labai svarbi.

Lietuvos parlamentas priimdamas rezoliuciją apie okupuotas Gruzijos teritorijas buvo vienas iš lyderių šiuo atžvilgiu ir parodė pavyzdį kitoms šalims. Kitos šalys eina tuo pačiu keliu. Viena iš jų yra Rumunija, kita - Čekija, man regis, Estija taip pat svarsto. Procesą pradėjo Lietuvos parlamentas.

BNS: Kokie yra Gruzijos lūkesčiai dėl narystės ES ir NATO, ar jie yra ilgalaikiai ir trumpalaikiai?

N.Gilauris: Galiu pasakyti tai, kad mūsų lūkesčiai ES yra turėti Asociacijos sutartį ir Pagilintą laisvosios prekybos sutartį. Tai yra mūsų siekis, šiame etape mes neturime siekio tapti ES nariais, šie du dokumentai yra tai, ko mes siekiame. Derybos dėl Asociacijos sutarties buvo pradėtos šią vasarą, o derybos dėl Pagilintos laisvosios prekybos sutarties tikriausiai prasidės kažkada metų pabaigoje.

Narystė NATO yra mūsų siekis. Bukarešto susitikime buvo pasakyta, kad Gruzija taps NATO nare, tik nebuvo pasakytas laikas. Mes įgyvendiname reikalavimus, kuriuos mums iškėlė NATO ir savo tikslo tikimės pasiekti artimiausioje ateityje.

BNS: Jūs minėjote, kad kviečiate ir raginate Lietuvos verslininkus vykti į Gruziją. Kokie, jūsų nuomone, yra konkretūs sektoriai, kuriuose Lietuvos verslininkai galėtų sėkmingai veikti?

N.Gilauris: Siekiame sumažinti nedarbą. Norint sukurti vieną darbo vietą Gruzijoje reikia 25-50 tūkst. dolerių siekiančių investicijų. Deja, Gruzijos visuomenė, verslas ir valstybė negali investuoti tokio pinigų kiekio pati. Taigi vienintelis būdas spręsti nedarbo problemą yra užsienio investuotojų pritraukimas, sukūrimas jiems geriausią aplinką, kurioje jie gerai uždirbtų ir, kita vertus, kurtų darbo vietas gruzinams. Mūsų ekonomikos filosofija yra labai paprasta.

Tam reikia skurti aplinką, kurioje labai gerai jaustųsi privatus sektorius. Ką mes padarėme? Mes peržiūrėjome kiekvieną įstatymą iš privataus sektoriaus taško ir turime labai konkrečių pasiekimų. Pasaulio bankas kasmet atlieka studiją, kur lengviausia užsiimti verslu, jie tai daro jau 6-7 metus. Joje vertinama, ko reikia įkurti, o ko uždaryti verslui, kaip samdomi ir atleidžiami žmonės, kaip mokami mokesčiai ir muitai. Pagal šią studiją Gruzija prieš 5 metus buvo 120 vietoje, o pernai - 11 vietoje. Tiesą pasakius, mes lenkiame Baltijos šalis. Turiu pasakyti, kad daug ką mes nusikopijavome iš jūsų: Estijos, Lietuvos, kai ką iš Latvijos. Kai kuriuos dalykus nusikopijavome iš Gibraltaro, Singapūro. Mūsų mokesčiai yra maži ir lengvai apskaičiuojami.

Tai yra aplinka, kurioje kompanijos iš Lietuvos galėtų įkurti savo būstines ir plėstis regione. Niekas neturėtų žiūrėti į Gruziją kaip į atskirą rinką, tai yra bendra rinka su Azerbaidžanu, Armėnija, Rytų Turkija ir Centrine Azija.

Jei klausiate apie konkrečias sritis, didelis augimo potencialas yra hidroenergetikoje, nes mes išnaudojame tik 18 proc. turimų resursų, didelės galimybės yra žemės ūkyje. Šioje srityje Lietuvos verslas yra labai patyręs. Neturime naujų technologijų, šiuo atžvilgiu žemės ūkis nėra gerai išvystytas. O Lietuvos verslininkai gali atvežti tai kaip praktinę patirtį.

Didžiulė pelno marža yra turizmo srityje. Jis darosi vis patrauklesnis, statoma vis daugiau viešbučių, tačiau jų dar neužtenka. Gruzija tampa viena pagrindinių turizmo krypčių regione, turistų skaičius kasmet auga dvigubai. Taip pat esame įkūrę laisvas ekonomines zonas. Tai yra specialios zonos kompanijoms, kurių rinkos yra ne Gruzijoje, kurios, pavyzdžiui, eksportuoja prekes į rytinę Turkijos dalį, Azerbaidžaną, Armėniją ar Vidurio Aziją. Jos nemoka mokesčių ir eksportuoja. Tai yra pagrindinės kryptys, kurias aš Gruzijoje rekomenduočiau Lietuvos verslininkams.

BNS: Ar vis dar keliate Gruzijos pavadinimo klausimą, ar jis buvo keltas šio susitikimo metu?

N.Gilauris: Mes norėtume nebūti vadinami Gruzija, tačiau, suprantama, tokia yra kalba ir jos tradicijos. Bet, aišku, norėtume būti vadinami ne Gruzija.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

„Grožio kulto standartai išlieka tokie patys ir griežtėja, o kuo griežtesni standartai tampa siekiamybe, tuo daugiau moterų jaučiasi neatitinkančios tų standartų“, – sakė Valgymo sutrikimų centro psichologė Irina Lisauskaitė. Ji papasakojo apie valgymo sutrikimus, jų priežastis, būdus ligą įveikti.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie valgymo sutrikimus: kaip pažinti ligą?

Valgymo sutrikimai, visų pirma savęs vertinimo problema, kai žemą savęs vertinimą, gilų neefektyvumo ir vidinio bejėgiškumo jausmą bandoma atkurti kontroliuojant savo kūną, svorį. Žinoma, svarbi ir kultūra, kurioje nuo mažumės įskiepijama nuostata, jog mūsų kūnas – tai mūsų vidaus išraiška, o lieknumas tapatinamas su grožiu, patrauklumu bei sėkme.  

Kai kalbama apie valgymo sutrikimus, dažniausiai kalbama apie nervinę anoreksiją ir nervinę bulimiją. Anoreksija yra mažiau paplitusi, ja serga apie 1 proc., nervinė bulimija yra daug labiau paplitusi – ja serga apie 5–7 proc. jaunų merginų ir moterų.

Palyginti su kitais sutrikimais, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria serga iki 1 proc. populiacijos, ar su priklausomybėmis – tai tikrai gana dideli procentai.

Daug rečiau kalbama, tačiau labiausiai paplitęs yra nuolatinis persivalgymas. Valgymo sutrikimams, sergant tiek bulimija, tiek anoreksija, būdingas neteisingas savo kūno suvokimas ir vertinimas: nors mergina yra normalaus ar net per mažo kūno svorio, mato save per storą.

Sergant anoreksija vyrauja didžiulė savikontrolė. Serganti mergina jaučia, kad kontroliuoja valgymą, todėl kurį laiką pavyksta išlaikyti mažą svorį ir bent jau iliuzinį kontrolės jausmą.

Sergant bulimija – daugiau chaoso ir impulsyvumo, būdingas chaotiškas valgymas, kai maisto ribojimą keičia persivalgymo epizodai, maisto šalinimas ir vyraujantis jausmas, jog valgymas kontroliuoja gyvenimą. Sergant šia liga, dažniausiai išlaikomas normalus svoris arba būdingi svorio svyravimai.

Lieknėjimas, pastangos išlaikyti pasiektą svorį, beje, dažnai per mažą, tampa pagrindiniu sergančiųjų gyvenimo rūpesčiu ir tikslu. Galiausiai tai pradeda trukdyti gyventi, paliečia visas gyvenimo sritis: mokslą, darbą, asmeninius santykius ir, žinoma, sveikatą.

Minėjote sergančiųjų bulimija ir anoreksija tendencijas, skaičius. Jie susiję su Lietuvoje vyraujančia situacija, ar bendra?

Tokie yra bendri paplitimo skaičiai, nes mes dažniausiai remiamės pasaulio statistika. Lietuvoje išsamiai atliktų epidemiologinių tyrimų nėra.

Yra atlikta nedidelės apimties tyrimų, pavyzdžiui, Vilniaus mieste. Jie parodo, kad iš esmės atitinkame pasaulio statistiką, todėl remiamės tomis žiniomis.

Sakėte, kad dažniau kalbama apie anoreksiją ir bulimiją, o tarsi nuošaly paliekamas nuolatinis persivalgymas. Kas lėmė tokią situaciją?

Jie daug anksčiau aprašyti ir įvardyti kaip valgymo sutrikimai. Nuolatinis persivalgymas apskritai vėliau priskirtas prie šių sutrikimų. Jis dar nėra pakankamai ištirtas, trūksta mokslinių žinių. Dažnai į nuolatinį persivalgymą nežiūrima kaip į rimtą problemą ir sutrikimą. Tai – tarsi didžiulė stigma, nes storumas dažnai tapatinamas su tingumu, apsileidimu, nepagarba sau ir silpnavališkumu. Todėl sunku pripažinti, kad kenčiu nuo nuolatinių, pasikartojančių persivalgymų.

 O kada reikėtų susirūpinti artimiesiems žmonėms, kokių simptomų pastebėjus reikėtų kreiptis pagalbos? Ir turbūt derėtų klausti, ar dažnai pats žmogus kreipiasi pagalbos?

Kreipiasi. Centre priimamame pacientus nuo 18 metų. Kreiptis turi pačios merginos, moterys. Jas dažnai palydi, paskatina kiti, bet jos turi pačios bent jau iš dalies norėti pasveikti. Valgymo sutrikimams būdingas didžiulis neigimas. Merginos neigia turinčios problemų ir to nepripažįsta nei sau, nei kitiems. Dažnai net atėjusios į Valgymo sutrikimų centrą tik iš dalies pripažįsta savo ligą. Persivalgymus, vėmimus sergančiosios dažnai slepia, išgyvena gėdą dėl to, todėl ilgą laiką nesikreipia pagalbos.

Tėvai susirūpina, kad jų dukra ne tik šiaip liekna, bet per liekna. Be maisto ribojimo, visą laiką svarbu atkreipti dėmesį į nuotaikos pokyčius, didėjantį prislėgtumą, depresiškumą arba nerimą, irzlumą. Apskritai ligai būdingas atsiribojimas nuo įprastos, mėgstamos veiklos, bendravimo su draugais, pomėgių. Gali nukentėti mokslai ar darbai, nes sunku susikaupti ir gyventi produktyviai.

2009 m. minint tarptautinę dieną be dietų buvo organizuojama foto paroda "Mylėk save", kurioje sutiko nusifotografuoti žymios Lietuvos moterys ir mūsų komanda. Nuotrauka G. Žilinsko

Minėjote, kad jūsų centre priimamos moterys, merginos nuo 18 metų. Kodėl taip yra?

Tai susiję su reikalavimais, kuriuos turėtume atitikti, tad šiuo metu galime priimti tik suaugusiuosius ir jiems teikti specializuotą pagalbą. Idėjų netrūksta, paaugliams tokio centro taip pat labai reikia. Tad galbūt ateityje specializuota pagalba bus teikiama ir paaugliams, sergantiems valgymo sutrikimais.

Ar, Jūsų nuomone, valgymo sutrikimų problema Lietuvoje aktualėja, ar išlieka nuolatinės tendencijos?

Ši problema visada buvo aktuali, nes grožio kulto standartai išlieka tokie patys ir griežtėja, o kuo griežtesni standartai tampa siekiamybe, tuo daugiau moterų jaučiasi neatitinkančios tų standartų. Manau, kad Lietuvoje požiūris į normalius moters apvalumus yra gana „siauras“. Kartkartėmis laikytis dietų net madinga. Deja, tyrimai rodo, kad merginos ir moterys, besilaikančios dietų, 8 kartus labiau rizikuoja turėti rimtesnių bėdų ar net susirgti anoreksija ar bulimija.

Praraja tarp idealaus ir turimo svorio, figūros vis gilėja, vis daugiau moterų jaučiasi nepatenkintos savo svoriu. Dietų industrija yra vos ne tobula industrija, nes pirmiausia sukuria problemą – nepasitenkinimą kūnu, o paskui pasiūlo priemonių, kaip tą problemą spręsti: tūkstančius dietų receptų, piliulių ir kt.

Ar galima kalbėti apie tai, kad grožio suvokimą, lieknos moters grožio kultą lemia šiandienis gyvenimas, tas „90–60–90“ suvokimas, arba reklama, arba tai, ką matome spaudoje?

Taip, visuose žurnalų viršeliuose matome tobulas figūras. Žiniasklaida turi įtakos, tačiau valgymo sutrikimus lemia daugelis veiksnių: genetinis pažeidžiamumas, biologiniai veiksniai, tokios asmenybės savybės kaip perfekcionizmas, nerimastingumas, maža savivertė, šeimos santykių ypatumai bei reikšmingi, dažnai trauminiai įvykiai vaikystėje ar paauglystėje.

Manoma, kad jeigu nebūtų žiniasklaidos, viskas būtų gerai. Bet galima samprotauti ir taip: visos moterys žiūri tas pačias laidas, mato tuos pačius žurnalų viršelius ir tobulus kūnus, bet ne visos suserga valgymo sutrikimais. Vadinasi, tai nėra vienintelis veiksnys, nes iš šimto moterų, vartančių tą patį žurnalą, valgymo sutrikimais suserga apie 5 proc.

Merginos, kurios nepasitiki savimi, blogai save vertina, yra jautresnės ir pažeidžiamesnės žiniasklaidos siunčiamai žiniai „liekna = laiminga, sėkminga, mylima, patraukli ir t. t.“ Tai ypač aktualu paauglystėje, kai vyksta tapatumo paieškos, bandymas atsakyti, kas aš esu, kai be galo svarbu patikti, pritapti prie bendraamžių ir būti priimtai. Jei nėra stabilaus savęs vertinimo, paremto tuo, ką aš galiu, ką sugebu, savo vidinėmis savybėmis, stiprybėmis ir ribotumais, tuomet, pavarčius žurnalą, galima „užkibti“.

Galbūt plačiau papasakotumėte apie Valgymo sutrikimų centrą: kokia jo misija, kokios programos, kokia centro veikla?

Valgymo sutrikimų centras įkurtas 2001 m. liepos 1 d. padedant organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Tai vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse tokio tipo centras, teikiantis specializuotą pagalbą gydant valgymo sutrikimus. Šio centro idėja kilo gydytojai psichiatrei-psichoterapeutei Brigitai Bax ir psichologei-psichoterapeutei Ilonai Kajokienei. Iki centro įkūrimo jos dirbo atskirai, kiekviena savo profesinėje veikloje dažnai susidurdavo su vaikų, paauglių valgymo sutrikimais. Gydytojos pastebėjo, kad vieno specialisto darbas su pacientu yra neveiksmingas, neduoda laukiamų rezultatų, todėl, remiantis užsienio patirtimi, svarbu teikti specializuotą pagalbą, o pagalbą turėtų teikti įvairių sričių specialistai: gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, dietologas, kineziterapeutas, psichologas, slaugytojai.

Kaip vyksta gydymasis? Anoreksijos gydymo tikslas – atkurti per mažą svorį iki normalaus, sveiko. Bulimija pirmiausia gydoma grįžimu prie reguliarių mitybos įpročių, padedančių išvengti badavimo ir persivalgymo periodų. Sureguliavus mitybą ir įtvirtinus sveikus valgymo įgūdžius, pereinama į kitą gydymo etapą – sprendžiami sunkesni savivertės, tarpusavio santykių sprendimo ir asmenybės augimo klausimai, nes valgymo sutrikimai visų pirma yra psichologinės problemos. Sutrikęs valgymas – maisto ribojimas, persivalgymai ar vėmimai yra tarsi simptomas, rodantis, kad viduje slypi sunkesnė problema. Valgymo sutrikimai visada slepia blogą savęs vertinimą, neveiklumo jausmą, pokyčių baimę, chaosą ir vienišumą, santykių problemas, baimę būti savarankiškai.

Merginos turi išmokti spręsti santykių, savivertės problemas ir brandinti save kaip asmenybę tam, kad nereikėtų atsigręžti į išorinius standartus, grožio idealus ir netinkamais, save žalojančiais būdais bandyti atkurti žemą savivertę.

Merginos turi valgyti ir laikytis planelio, rašyti mitybos dienoraštį, jį aptarinėti su dietologe. Vyksta individualūs ir grupiniai dailės, filmų, psichoedukacijos užsiėmimai. Be to, vyksta grupinė psichoterapija, kur sprendžiamos būtent psichologinės, asmenybės, santykių problemos.

Šis darbas ilgalaikis, nes svarbu keisti ne savo kūną, bet keisti požiūrį į kūną, iš naujo išmokti jį pamilti tokį, koks yra.

Ar dažnai gydymo kursas yra sėkmingas?

Sunkus klausimas. Sunku tai pamatuoti, įvertinti. Kuo ilgiau sergama, tuo ilgiau trunka gydymas ir tuo sunkiau padėti galutinai pasveikti. Tad svarbu kuo anksčiau pastebėti valgymo sutrikimus ir kreiptis į specialistus. Valgymo sutrikimų gydymas – tai procesas: ilgas ir sunkus, susidedantis iš daugybės žingsnelių, bet pasveikti galima.

„Šeršėliafam“ festivalyje Jūs pristatėte filmą „Liekna“. Kokia Jūsų nuomonė, ar tokie filmai reikalingi, naudingi, ir ar tai, ką matėme tame filme, panašu į tai, kas yra Lietuvoje?

Vienas iš skirtumų, kad merginos Valgymo sutrikimų centre, kurį matėme filme, gali būti ilgai, o mūsų gydymo trukmė daug trumpesnė, šešios savaitės, kas labai apsunkina gydymąsi. O gydymo struktūra panaši: merginų valgymas kartu grupėje, kartą per savaitę svėrimasis, svorio fiksavimas, komandos aptarimas, dailės, kūno vaizdo terapijos, bendros psichologinės grupės. Ir daug jausmų...

Vadinasi, yra tam tikrų paralelių, netgi, sakyčiau, ganėtinai ryškių?

Taip, nes visą laiką atsižvelgiame į tai, kas veiksminga, ką rekomenduoja literatūra, tyrimai, remiamasi užsienio specialistų patirtimi, bendradarbiaujama su kitomis ligoninėmis.

Lauren Greenfield puikiai pavyko atskleisti valgymo sutrikimais sergančiųjų vidinį pasaulį: kaip jis griūva, koks ilgas bei sunkus kelias sveikimo link, nes kartais noras būti lieknesnei yra stipresnis už mirties baimę.

Ar, Jūsų nuomone, tokie filmai yra tinkamas būdas kalbėti apie valgymo sutrikimų problemą?

Taip, vienas iš būdų. Jų yra daug, tačiau čia iškyla pavojus: kai kurie tai, ką mato, gali suprasti neteisingai. Iš tikrųjų filmuose daug dėmesio skiriama valgymui ir galbūt mažiau atskleidžiama psichologinė emocinė valgymo sutrikimų problema.

Tokius subtilius dalykus, emocijas ir išgyvenimus filme išreikšti sunku, bet tai yra vienas iš būdų kalbėti, o kalbėti apie tai yra labai svarbu ir tinkamai, todėl Lauren Greenfield filmą merginoms parodome ir Valgymo sutrikimų centre.

Ką galėtumėte patarti merginoms, kurios mano, jaučia turinčios valgymo sutrikimų?

Pirmiausia tikrai nebijoti pripažinti, kad yra problema, nes pripažinus galima kažką keisti – kreiptis pagalbos, gydytis ir pasveikti. Gyvenimas yra daug žavingesnis negu liga.

Ne svoris, ne figūra, ne apimtys nusako, kokia mergina vertinga. Aplinkiniai vertina ne tai, ką mato, o tai, kas yra viduje, todėl svarbu aktyviai gyventi, mėgautis gyvenimu, užsiimti mėgstama veikla. Tuomet atsiranda gyvenimo pilnatvė. Valgymo sutrikimai ir susitelkimas į svorį, į figūrą ir visi desperatiški būdai pasiekti tą išsvajotą lieknumą siaurina gyvenimą. Priešingai, negu tikimasi, dažniausiai visos durys į laimę ir sėkmę užsidaro. 

Lieknėjimas tampa tikslu? Susikoncentruojama į tą vienintelį tikslą ir visa kita lieka nuošaly?

Taip, po truputį gyvenimas vis siaurėja, atsiribojama, niekas aplinkui neberūpi, lieknėjimas, svorio kontrolė tampa pagrindiniu tikslu ir siekiamybe. Atsiranda tarsi „tunelinis“ matymas: viskas juoda arba balta, arba aš kontroliuoju savo valgymą ir gyvenimą, arba ne, arba man pasiseka, arba nepasiseka – kitų atspalvių nebematyti.

Ar svarbu yra merginai, moteriai, kuri turi valgymo sutrikimų, aplinkinių, artimųjų arba kitų merginų, sergančių ta pačia liga, pagalba? Juk svarbu  būti ne vienam?

Taip, aplinkinių parama yra labai svarbu. Ir netgi tyrimai rodo, kad, palyginus grupę pasveikusiųjų su tomis, kurioms nepavyko pasveikti (jos atkrito ir toliau serga), vienas iš veiksnių, padėjusių pasveikti, ir buvo tai, jog pasveikusios merginos siekė socialinės paramos ir buvo palaikomos artimųjų.

Kas atsitinka su tų jaunų merginų ar moterų artimaisiais – ar jiems yra pakankamai lengva suprasti, kokia problema slegia jų artimiausią žmogų, ar tenka su jais bendrauti, kalbėtis apie tai?

Taip, nes merginas dažnai čia palydi artimiausi žmonės, jas lanko. Kadangi pačios sergančios merginos turi klaidingų įsitikinimų apie mitybą, apie valgymo sutrikimus, artimieji ne visą laiką supranta, jog tai yra problema. Atrodo, priaugs svorio, ir vėl viskas bus gerai, arba kad liga yra būdas siekti dėmesio. Artimiesiems irgi svarbu suteikti tinkamą informaciją.

Apskritai sunku pripažinti, jog mano vaikas, mano dukra turi tokių problemų, apima baimė, nesaugumas, bejėgiškumas: ar galima padėti, kaip tai padaryti?

Dienos be dietų renginio simbolis - kriaušė. Vaisius simbolizuoja moteriškas formas. Jas ir dalinome renginio svečiams. Nuotrauka G. Žilinsko

Bet turbūt merginos, kurios kreipiasi pagalbos, suvokia savo problemą?

Iš dalies suvokia. Gali suprasti, gali pripažinti, jog serga, bet keisti elgesį, pradėti reguliariai valgyti neribojant maisto arba keisti bendravimą, savivertę nėra paprasta. Gali prasidėti svyravimas, neigimas, dvejojimas: noriu gydytis ir nenoriu, noriu ir bijau, nes liga duoda ir daug privalumų – bent jau išorinį pasitikėjimą savimi, laikiną sėkmės pojūtį: aš kažką kontroliuoju, kažką galiu pasiekti ir gaunu teigiamą įvertinimą.

O ar yra buvę atvejų, kad ateina mergina arba ją palydi artimi žmonės, kurie įtaria, jog ji turi valgymo sutrikimų, bet ji sako, kad jaučiasi laiminga tokia, kokia yra, jaučiasi graži tokia, kokia yra, ir nori tokia likti?

Taip, gali būti, kad pati mergina sako: „Aš suprantu, jog sergu, nenoriu jaustis tokia prislėgta ir nuolat nerami, pikta, bet aš noriu būti liekna.“

Tai yra tarsi du nesuderinami dalykai?

Tai atvejis, kai ant vieno peties sėdi vienas velniukas, ant kito – angeliukas. Visą laiką tarsi vyksta konfliktas tarp dviejų asmenybės pusių, sveikosios ir sergančiosios: viena nori keistis ir sveikti, kita sako: „Man viskas gerai, čia tik jums atrodo, kad man yra blogai.“

Mūsų tikslas stiprinti, kaip mes sakome, sveikąją, stipriąją pusę, kuri suprastų, jog verta sveikti, ir kodėl verta sveikti: dėl ateities, dėl svajonių ir tikslų, geresnio gyvenimo be valgymo sutrikimų, su meile savo kūnui.

 Kalbino Kristina Buidovaitė

Bernardinai.lt

Buvęs Britanijos premjeras Tony Blair, duodamas interviu BBC, teigia, kad privalome nenuvertinti radikalaus islamo keliamos grėsmės. Pasak politiko, teroristai įsitikinę, kad tikslo galima siekti bet kokiomis priemonėmis ir naudoja pažius žiauriausius metodus.

T. Blair atmetė kritikų kaltinimus, kad jo paties vykdyta politika galėjo prisidėti prie islamo radikalėjimo. Politikas taip pat įsitikinęs, kad Didžiosios Britanijos įsijungimas į karą prieš Iraką buvo teisingas sprendimas.

Bernardinai.lt

Šiandien mes, kaip piligrimai, atėjome į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai už laisvės dovaną. Rugpjūčio paskutinis sekmadienis piligrimystei pasirinktas neatsitiktinai. Buvo laikas, kai ji aršiai persekiota.

Giliai tikintys Lietuvos žmonės, drauge su visais kęsdami okupacinę prievartą, nutarė paskutinį rugpjūčio sek madienį kaip piligrimai keliauti iš Tytuvėnų į Šiluvą ir prašyti Aukščiausiąjį laisvės dovanos. Pagrindiniai šios piligrimystės organizatoriai buvo labai kuklūs ir nuolankūs tikintieji – daugiausia Eucharistijos bičiuliai. Jie ėjo į žygį už laisvę ne su kalašnikovais, bet su Dievo galybe. Juos sovietinis teismas teisė – nuteisė po trejus metus laisvės atėmimo, kaip nusikaltėlius. Okupantai elgėsi labai nuosekliai, iškart suvokę pavojų: jei žmonės meldžiasi už laisvę, vadinasi, apie ją galvoja, jos trokšta, apie ją kalba. O tai, apie ką mąstoma, vieną dieną tampa tikrove.

Piligrimai, anuomet iš Tytuvėnų keliavę į Šiluvą, gūdaus brežnevizmo metais pradėjo skelbti: mes norime laisvės. Iš tikrųjų jie buvo pirmieji Baltijos kelio dalyviai. 1989 m. Baltijos kelio dalyviai jau niekuo nerizikavo, o Šiluvos piligrimai anuomet rizikavo savo laisve.

Mišių skaitinyje iš Siracido knygos girdėjome žodžius: „Sūnau, kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas VIEŠPATĮ“ (Sir3, 18). Pirmieji Šiluvos piligrimai išties buvo nuolankūs, nes neturėjo kuo didžiuotis. Jie neužėmė jokių aukštų postų, neturėjo pasaulietinės valdžios, net nežinojo, kuo viskas gali baigtis. Jie tik žinojo, kad Dievas apdovanoja romiuosius ir nuolankiuosius, kad su Dievo vardu galima siekti, atrodytų, nepasiekiamų dalykų. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose laisvė atrodė nepasiekiama aukšto kalno viršūnė. Sovietinė imperija su raketomis, atominėmis bombomis, milžiniška armija, visus žmones apraizgiusiu KGB voratinkliu atrodė tarsi galijotas, prieš kurį visi turėjo drebėti. Nedrebėjo tik nuolankieji Kristaus sekėjai.

Ši Evangelijos ir gyvenimo pamoka labai svarbi šiandienai. Prieš dvidešimt metų dangus mums padovanojo laisvę. Anuomet siekiantieji laisvės bandė kažką daryti. Tačiau jei Dievas nebūtų leidęs sugriūti melu ir prievarta palaikomai blogio imperijai, visi laisvės siekusieji būtų buvę sutrypti baisios mašinos – ji  negailestingai trypė Lietuvą penkiasdešimt metų. Prievartos padarinius matėme nelaisvės metais ir daug ką matome iki šiolei.

Kokios didžiausios šiandienos bėdos? Jos nėra ekonominės. Didžiausia bėda – žmones žudantis pyktis, beveik visuotinė depresija, kaltų ieškojimas, nesugebėjimas savikritiškai analizuoti savo poelgių. Sąrašą negerovių, kurios slegia daugelį Lietuvos žmonių, būtų galima tęsti. Yra ir objektyvių pavojų, kurie ne nuo mūsų priklauso. Europos Sąjungos politika ne visada džiugina, nes ji savižudiška – neturi atsakymo į paprasčiausią klausimą, ką daryti, kad Europa nesusinaikintų. Bandoma ginti mažumų teises, o pačios valstybės silpnėja ir nyksta.

Mums, lietuviams, Europos bėdos yra dar aktualesnės ir aštresnės, nes mūsų nedaug ir kaimynai pasiruošę primesti savo „globą“, kurią vilkome 50 metų. Šiandien mums reikia daug vilties ir pozityvių žingsnių. Tokius žingsnius gali žengti tik tie politikai, kurie remiasi ne tiek savo išmintimi, kiek Dievu. Tačiau taip elgtis reikia evangelinio nuolankumo.

Šiluvos Dievo Motina, tu apsireiškei šioje vietoje ant akmens, kai Lietuvai buvo ne mažiau sunku, nei šiandien. Tu matai mūsų nerimą ir žinai mūsų viltis. Mes pasitikime tavo globa ir pažadame dar uoliau ir dažniau ateiti pas tave ir tavo globai patikėti savo Tėvynės vargus ir siekius.

Valdžia džiūgauja, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) auga. Jei premjeras Andrius Kubilius nebūtų nudaužtas dėl škvalo, dabar dar garsiau girtųsi: Lietuvos ekonomikos augimas didžiausias Europos Sąjungoje (ES).

Bet opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius mano, kad vis tiek blogai. Gauta keli šimtai milijonų viršplaninių pajamų tik todėl, kad biudžetas buvo blogai suplanuotas. O dar gali būti, kad Vyriausybė ką nors toje bendroje piniginėje slepia.

Tautai ta bendra piniginė mažai rūpi, kiekvienas žiūri tik į savąją ir visąlaik ja nepatenkintas. Ir dėl to kaltina politikus. Toks vaizdas, kad jie nieko neveikia, tik šoka televizijų programose. Nepasitikėjimas Seimu ir partijomis taip smukęs, kad net nepadoru skelbti tuos kelis procentus paskutiniųjų, kurie dar pasitiki.

Apklausose reikėtų kokių nors papildomų klausimų. Jei nepasitiki tautos atstovybe, tai gal nori diktatūros? Jei nepasitiki savo išrinktaisiais, tai gal pats savimi nepasitiki? Nusibodo nepriklausomos demokratinės Lietuvos projektas? Ką siūlai?

Siūlymų būna. Vienas toks paplitęs: noriu balsuoti už asmenybes, ne už partijas. Modeliuojama taip: partijos – nešvarios savanaudiškos gaujos, o iš asmenybių išsirinktume pačias tyriausias ir protingiausias. Bet juk pusę Seimo renkame balsuodami už asmenybes, tačiau jie jokia tobulybe neišsiskiria. Dažniausiai ir atstovauja toms pačioms partijoms. Dabar bus galima asmenybes rinkti ir į savivaldybių tarybas. Partijos jau rūpinasi jomis: apsimesk nepriklausomu, po rinkimų prisijungsi prie frakcijos. Ką mes čia apgaudinėjame?

O ką daryti, jei piliečiai nekenčia partijų, bet politinio proceso be interesų ir idėjų grupių tiesiog nebūna? Asmenybės, kurių niekas nejungia, anarchiškai išsilakstys.

Gal blogos dabartinės partijos? Reikia kurti kokias nors sąžiningas naujas? Bet ir taip kiekvieniems rinkimams sukuriama naujų partijų. Ir dažniausiai tos naujos būna dar blogesnės negu senos. Dar labiau susikibusios su verslu, dar mažiau atsakingos. Jau yra pavyzdžių, kad įmonių vadovai į kuriamą partiją suvaro visus savo darbuotojus. Apie kokias pažiūras ir idėjas galima kalbėti, kai tampi partijos nariu vien iš baimės likti bedarbiu?

Gal laikas visai nurašyti partijas ir pereiti prie judėjimų? Į visuomeninius judėjimus žmonės sueina patys, ne varu suvaromi. Dažniausiai juos jungia koks nors teisybės ieškojimas. Bet greitai pasirodo, kad tą teisybę kiekvienas suvokia savaip, prasimuša ambicijos ir įtarumas. Sąjūdį pakartoti pretendavę judėjimai skyla dar net nepradėję judėti arba tyliai išsivaikšto.

Mums tikrai nepasisekė, kad į demokratijos kelią stojome tuo metu, kai pasaulyje ėmė tirpti senųjų ideo logijų ribos. Nespėjome net išmokti dešiniųjų ir kairiųjų ekonominių sistemų, tradicijų saugojimas netapo konservatizmu, nes nebuvo ko saugoti, reikėjo reformų. Suformavome savo pažiūras tik pagal požiūrį į sovietmetį ir į okupantą. Nekenti sovietmečio ir ruso – tu dešinysis, bandai pateisinti arba ilgiesi – kairysis. Per dvidešimt metų natūralu, kad tos skirties nebeliko.

Ir nebežinome, ko norime. Ir neduodame partijoms jokio ideologinio užsakymo. Politologė Ainė Ramonaitė teigia, kad po atlikto tyrimo išryškėjo tokia žmonių nuostata: tegul išrinktieji padaro ką nors, kad visiems būtų geriau gyventi. Visiškai natūralu, kad tokį užsakymą gavę politikai priversti meluoti: žadėti mažus mokesčius ir dideles socialines garantijas.

Belgijoje nutrūko derybos dėl šalies konstitucijos pakeitimų ir didesnės flamandiškai ir prancūziškai kalbančių regionų autonomijos, todėl sustiprėjo nuogąstavimai, kad šalyje dar kelias savaites nebus suformuota nauja vyriausybė.

Socialistų partijos, vienijančios daugiausiai prancūzakalbius, lyderis Elio Di Rupo (Elijas Di Rupas) įteikė savo atsistatydinimo prašymą Belgijos karaliui Albertui II, tačiau kol kas neaišku, ko imsis karališkieji rūmai, kad atgaivintų derybas po birželio 13 dieną vykusių rinkimų.

Pastarosiose derybose daugiausiai dėmesio buvo skiriama klausimui, kaip suteikti daugiau galių šiauriniam Flandrijos regionui, kuriame dauguma gyventojų kalba flamandiškai, ir frankofoniškai pietinei Valonijai.

Praeitą sekmadienį E.Di Rupo taip pat prašė karaliaus leisti jam atsistatydinti, tačiau monarchas jam nurodė mėginti toliau siekti kompromiso, sprendžiant problemas, dėl kurių nesutaria šioje šalyje gyvenantys 6 mln. flamandų ir 4,5 mln. prancūzakalbių.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Bene labiausiai įsiminęs praėjusios vasaros viešojo diskurso motyvas - ginčas be pabaigos tarp turizmo verslo atstovų, turizmo plėtrą koordinuojančių valstybės institutų ir Užsienio reikalų ministerijos. Verslo priekaištų valdiškoms įstaigoms esmė - slunkiškas nepaslankumas, nesugebėjimas patenkinti kaimyninėse Rytų valstybėse šiemet padidėjusio lietuviškų vizų poreikio.

Apie tai, kokios interesantų eilės vijosi prie tose šalyse įsikūrusių konsulinių įstaigų, jau sklando legendos (tiesa, kai kada pagražintos ir net sukurtos). Lietuvos diplomatų vadai teisinosi standartiniais argumentais: nėra pinigų papildomų darbuotojų etatams, nekalbant apie konsulinių įstaigų plėtrą, be to, išduodama įvažiavimo vizas Lietuva, esą, negalinti susinti Šengeno vizų erdvės reikalavimų, nes susilauktų susitarimo partnerių priekaištų ar net sankcijų.

 Racionalus šios diskusijos grūdas, ko gero, yra kažkur arčiau šių kraštutinių požiūrių vidurio. Vienas tikras faktas yra tas, kad, Rusijos migracijos tarnybų duomenimis, I šių metų pusmetį Lietuva buvo ta šalis, į kurią užsienin vykstančių Rusijos piliečių srautai augo sparčiausiai.

Nuogi skaičiai rodo, jog per šešis pirmuosius 2010-ųjų mėnesius į Lietuvą iš tos šalies atvyko 30 tūkst. keliauninkų, arba 92 proc. daugiau nei pernai. Nereikia įsivaizduoti, kad tai stebuklų stebuklas - maždaug tiek rusų turistų atvyko į Lietuvą prieš krizę, 2007-ųjų ir 2008-ųjų sausį-birželį. Kita vertus, nenustebčiau paaiškėjus, kad liepą ir rugpjūtį atvykstančiųjų iš Rusijos srautas sumušė visus ligi tol buvusius rekordus - iš gaisro ir kaitros alinamų centrinės Rusijos regionų žmonės važiavo visur, kur tik leido jų piniginės ir patogesnis susisiekimas. Ir, žinoma, galimybės greitai įveikti aukštesnius ar žemesnius vizų gavimo barjerus.

 Ką Lietuvos ekonomikai reiškia 30 tūkst. mokių turistų, tegul suskaičiuoja tos srities analitikai. Daug sunkiau bus pasverti, kiek jų dar galėjo būti čia, tačiau dėl nepakankamai patogaus arba brangaus susisiekimo, konsulinių įstaigų nerangumo - mokūs turistai yra ta keistoji padarų rūšis, kuri stovėjimą eilėje prie vizos dažnai priima kaip įžeidimą - Lietuvon vykti atsisakė.

 Vos prieš metus ar pusantrų Lietuvoje nebuvo įmanoma pasislėpti nuo laidotuvių maršą turizmo sektoriui giedančio visuotino choro. Po „flyLAL“ bankroto ištuštėjus oro uostams, krizei kalus ne tik per lietuvių kišenes, kai kurie apokaliptikai paišė to-o-o-okio dydžio ir gylio duobę, iš kurios veik nebuvo vilčių išsikapstyti. 2010-ųjų vasarą problema tarsi persikūnijo: valdžios institucijos, transporto, viešbučių ir paslaugų infrastruktūra nesugebėjo aprėpti kilusio poreikio.

Plika akimi ir be jokios analizės regima išvada: vis dar nėra aišku, ar turizmas yra vienas iš nacionalinės ekonomikos prioritetų. Jeigu kokia nors formali valstybės politika šiuo klausimu ir egzistuoja, tai ji eklektiška, grįsta dažnai beprotiškų programų rašymu, o ne sąmoningomis pastangomis nuolat užčiuopti turizmo rinkos pulsą. Šią išvadą, deja, liudija ne tik metų metais ir net dabar, sunkmečiu, vykstančios tariamai politiškai pamatinės diskusijos, ar valdžia turizmą turėtų pripažinti eksportuojančia ūkio šaka su visomis iš to pripažinimo išplaukiančiomis preferencijomis tuo užsiimančiam verslui.

 Kitaip tariant, politika labai skiriasi nuo futbolo, stalo teniso, tinklinio bei kitų žaidimų kamuoliu. Ji prasideda ten, kur susėdama už bendro stalo, pasidalijama idėjomis, sukuriami jų įgyvendinimo mechanizmai ir svarbiausia tai, kad visi aplink jį sėdintys sutaria dėl bendro tikslo.

 Turizmo politikos turinys iš tikrųjų yra daug platesnis, nei mano arba viešai deklaruoja valstybės institucijos ir prie jos formavimo prisidedančios interesų grupės. Antai prieš metus teko girdėti tuo metu bankrutavusios oro kompanijos „flyLAL“ gedinčius turizmo verslo atstovus, kurie pateikdavo, jų nuomone, „geležinį argumentą“. Esą valdžia jų verslą sąmoningai žlugdžiusi, nes nacionalinei oro kompanijai išgelbėti nesuradusi „varganų 50 milijonų“. Į priešpriešinį klausimą - kodėl tų 50 mln. nesusirado asocijuotos turizmo verslo struktūros, neišpirkusios „flyLAL“ akcijų, nepasamdžiusios profesionalių vadybininkų oro kompanijai valdyti - tie atstovai paprastai reagavo skausmingai: o kodėl apie tai jie išvis turėjo galvoti.

 Panašiai kaip šalies diplomatai šią karštą vasarą. Kada į klausimą, ką galima padaryti, kad kuo daugiau norinčiųjų gauti lietuviškas vizas Rytų šalyse patirtų kuo mažiau trukdžių ir nesižemintų stovėdami eilėse (ne visur reikia imti pavyzdį iš amerikiečių), jie atsakydavo paskaitomis apie sunkią finansinę Užsienio reikalų ministerijos (URM) būklę, Šengeno reikalavimų specifiką. Užuot pamėginę išspręsti problemą: galbūt dešimtį kitą darbuotojų į konsulines įstaigas laikinai komandiruoti, galbūt kažką iš „šventų“ atostogų atšaukti (mano asmeninės pastangos šiemet patekti į metinį Lietuvos diplomatų susirinkimą baigėsi tuo, kad į tris siųstus užklausimus gavau viso labo du formalius automatinio el. pašto atsakiklio pranešimus apie nesibaigusias URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento pareigūnų atostogas). Taigi dėl bendro politinio (ir piniginio, beje) reikalo.

 O žiniasklaida pranešė, kad tarp penkių prezidentės metiniame diplomatų susirinkime išvardytų Lietuvos užsienio politikos prioritetų (energetikos, transporto, Baltijos jūros strategijos, mokslo tyrimų ir inovacijų bei Rytų kaimynystės politikos) turizmo nebuvo.

Šeštadienį vyskupu konsekruojamas kariuomenės ordinaras, Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas.

Naujojo vyskupo šventimų iškilmės vyks Vilniaus arkikatedroje, pranešė Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba.

Šventimus teiks Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kartu su Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi bei Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu.

Popiežius Benediktas XVI liepos pradžioje G.Grušą paskyrė naujuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru. Romos katalikų bažnyčios vadovas tuomet priėmė ir iki tol kariuomenės ordinaro pareigas ėjusio E.Bartulio atsistatydinimą.

Pagal Romos katalikų bažnyčios kanonų teisę, kariuomenės ordinariatas prilygsta vyskupijai. Jam vadovaujantis vyskupas ordinaras drauge su generaliniu vikaru ir kapelionais rūpinasi kariuomenėje tarnaujančių katalikų ir jų šeimų narių sielovada.

48 metų G.Grušas gimė 1961 metų rugsėjo 23 dieną Vašingtone. Prieš pradėdamas dvasines studijas, Kalifornijos universitete įgijo matematikos ir informatikos bakalauro laipsnį, dirbo IBM korporacijoje.

1989 metais jis įstojo į Pranciškonų universitetą Ohajo valstijoje, vėliau tęsė mokslus Popiežiškoje Šv.Bedos kolegijoje ir Popiežiškoje Šv.Kazimiero lietuvių kolegijoje. G.Grušas Popiežiškajame Šv.Tomo Akviniečio universitete Romoje įgijo teologijos bakalauro laipsnį, bažnytinės teisės licenciatą ir daktaro laipsnį.

1994 metais arkivyskupo A.J.Bačkio jis įšventintas kunigu, tais pačiais metais išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi.

2001-2003 metais G.Grušas buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, 2002-aisiais vėl paskirtas Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2003 metais G.Grušui suteiktas Šventojo Tėvo kapeliono - monsinjoro - titulas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Meksikos pietuose mažiausiai šeši žmonės, tarp jų du federalinio parlamento nariai ir vienas gubernatorius, žuvo penktadienį sudužus mažam lėktuvui, pranešė generalinė prokuratūra.

Lėktuvas pakilo iš sostinės Meksiko ir nukrito artėdamas prie Ramiojo vandenyno pakrantės kurorto Huatulko pietvakarinėje Oachakos valstijoje, pranešė pareigūnai.

Per šią katastrofą žuvo du įstatymų leidėjai, vieno Oachakos regiono administracijos vadovas, pilotas ir du kiti dar neatpažinti asmenys.

Meksikos prezidento Felipe Calderono (Felipės Kalderono) Nacionalinė veiksmo partija (PAN) patvirtino, kad žuvo jos atstovai federaliniame parlamente Guillermo Zavaleta (Giljermas Savaleta) ir Juanas Huerta (Chuanas Huerta).

Lėktuvas "Cessna" sudužo penktadienio rytą už maždaug 500 metrų nuo Huatulko oro uosto. Nelaimė įvyko dėl nepalankių orų arba piloto klaidos, nurodė generalinio prokuroro biuras.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Nors tik mažiau nei pusė mano prognozių, kaip baigsis varžybos grupėse, pasitvirtino, dėl to nė kiek neliūdžiu. Lietuviai maloniai nustebino ir norisi, kad stebintų ir toliau. Jei šiandien tektų rinkti didžiausią čempionato netikėtumą, aš balsuočiau net ne už antrą ispanų vietą grupėje ar vokiečių nepatekimą į kitą etapą, bet už tai, kad graikai liko tik treti.

Lietuvos- Kanados rungtynių akimirkos

EPA nuotrauka

Tačiau, kaip teisingai teigiama, tikrasis čempionatas prasideda tik dabar, kai jau žinome visas aštunfinalio poras.

I. Serbija – Kroatija. Prognozė – laimės serbai nedideliu taškų skirtumu.

Kroatijos rinktinės žaidėjas M. Baničius

EPA nuotrauka

Šiuose rungtynėse tikrai palaikysiu Kroatiją, kuri turi neblogų žaidėjų ir nepatyrusį trenerį. Ši komanda kiekviename turnyre vadinama perspektyvia ir paprastai skaudžiai nusvyla. Taip pat ir Turkijoje kroatai lygioje kovoje nusileido slovėnams ir buvo parklupdyti brazilų. Tad jau aštunfinalyje jų laukia principinė dvikova su kaimynais serbais. Dar vienas testas, kurios valstybės krepšinio mokykla geresnė.

Serbų žaidimas nėra toks patrauklus akiai kaip pernai Lenkijoje. Be to, nemaloniai nuteikė ir jų muštynės su graikais prieš čempionatą. Linkiu jiems pralaimėti, tačiau kartu turiu pripažinti, kad šiandien serbų rinktinė  yra stipresnė. Tai įrodė ir jos pergalė prieš galingą Argentinos rinktinę. Tačiau, kaip parodė vokiečiai, serbus nugalėti galima.

Graikijos rinktinės treneris lietuvis Jonas Kazlauskas

EPA nuotrauka

II. Ispanija – Graikija. Prognozė – sunkioje kovoje laimės graikai.

Galbūt pervertinu graikų komandos potencialą, tačiau labai aukštai vertinu Jono Kazlausko sugebėjimus. Net ir po gėdingos taktikos, kuri, beje, visiškai nepasiteisino, rungtynėse su rusais. Rinkos graikai varžovus ir, panašu, patys prisikūrė problemų, taip pat ir tapo paniekos objektu. Labai nemaloniai turėtų jaustis ir Jonas Kazlauskas. Vienintelis būdas įrodyti, kad graikai sugeba ne tik intriguoti, bet ir žaisti - sutvarkyti ispanus, kurie kol kas nesavi.

Nors Naujoji Zelandija, nugalėjusi prancūzus, padovanojo ispanams kur kas lengvesnį gyvenimą, nei buvo manyta po ispanų pralaimėjimo lietuviams, tačiau ispanų pasitikėjimas savo jėgomis gerokai pašlijęs.

Taip, objektyviai žiūrint, ispanų rinktinė yra geresnė nei graikų, tačiau pastarieji gali pergudrauti varžovus. Jei tik pavyks primesti savą stilių, įklampinti į neskubų žaidimą.

III. Slovėnija – Australija. Prognozė – laimės slovėnai.

Slovėnijos rinktinės treneris Mehmedas Bečąirovičius

EPA nuotrauka

Australijos rinktinės žaidimas šiame čempionate banguotas it audringa jūra. Kol kas blankiai atrodo ir naujasis „Lietuvos ryto“ pirkinys B. Newley. Mums gerai pažįstamas M. Nielsenas labai stengiasi ir yra svarbi figūra komandoje, tačiau A. Boguto netektį kompensuoti ypač sunku.

Slovėnai surinko talentingą ir gerai subalansuotą komandą. Tiesa, ne be silpnų vietų, tačiau jų daugiau turi australai. Todėl spėju, jog slovėnai nugalės. Nemanau, kad sutriuškins australus, tačiau laimėti turėtų 5-10 taškų persvara.

IV. Turkija – Prancūzija. Prognozė - turkai išplėš pergalę.

Turkijos rinktinės žaidėjas H. Turkoglu

EPA nuotrauka

Abi komandos pasirengimo cikle atrodė prastai. Abi komandos nustebino varžovus šiame čempionate. Tikrai maniau, kad turkai pralaimės graikams ir rusams. Tačiau savų žiūrovų palaikymas jiems reiškia labai daug.

Prancūzai labai atletiški ir yra didelių galimybių komanda. Tačiau pralaimėjimas lietuviams, regis, juos paveikė psichologiškai ir su naujazelandiečiais kovėsi atgrubusiomis rankomis. Jei rungtynės vyktų neutralioje aikštėje, prognozuočiau prancūzų pergalę, tačiau rungtynės vyks Stambule ir turkai turės „papildomą žaidėją“.

 

 

JAV rinktinė

EPA nuotrauka

V. JAV – Angola. Prognozė – amerikiečiai iškovos triuškinančią pergalę.

Neįdomiausia pora. Angola yra neabejotinai stipriausia Afrikos komanda. Ji sugebėjo laimėti prieš vokiečius. Tačiau JAV krepšininkai afrikiečiams per aukšta kartelė.

 

 

Rusijos rinktinės žaidėjas Sergejus Bykovas

EPA nuotrauka

 

VI. Rusija - Naujoji Zelandija. Prognozė – Naujoji Zelandija nustebins kokybišku žaidimu ir nugalės.

Jei rusai žais kaip prieš Dramblio Kranto komandą, pralaimėjimas jiems garantuotas. Jei žais taip kaip prieš Puerto Riko, laimės.

Naujoji Zelandija pranoko save, užimdama trečią vietą grupėje. Pergalė prieš prancūzus neabejotinai suteiks šiai komandai pasitikėjimo savimi. Todėl spėti nugalėtoją labai sunku. Tuo labiau kad vidinė atmosfera Rusijoje rinktinėje prasta.

Lietuvos rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra

EPA nuotrauka

VII. Lietuva – Kinija. Prognozė – lietuviai užtikrintai nugalės.

Laimėti prieš kinus mokame net tada, kai jiems vadovauja J. Kazlauskas. Taigi laimėti turėtume ir dabar. Tuo labiau kad Kinija čempionate atrodo labai blankiai. Tiesa, kartais sugeba priblokšti varžovus tritaškiais, bet šiaip atrodo padrikai. Lietuviams koją pakišti gali tik per ilgas poilsis. Tačiau šiųmetinė rinktinė labai valinga ir turi didžiulį pergalių troškimą, tad viskas turėtų būti gerai.

 

Argentinietis L. Scola

EPA nuotrauka

VIII. Argentina – Brazilija. Prognozė – po atkaklios kovos laimės brazilai.

Per Pasaulio futbolo čempionatą simpatizavau ne brazilams, bet argentiniečiams. Krepšinyje – atvirkščiai – man imponuoja brazilų žaidimas. Ypač toks, kokį jie demonstravo prieš JAV.

Argentina turi daugiau supergerų žaidėjų,  o brazilai labiau nuotaikos komanda. Tikiuosi, kad antradienį jie žais pakiliai ir nugalės argentiniečius, net jei objektyviai ir yra kiek silpnesni. Beje, šios poros nugalėtojas bus leituvių priešininkas, jei sugebėsime įveikti kinus. Specialistai tvirtina, kad brazilai žaidžia mums labai neparankų žaidimą, tačiau man vis vien atrodo, kad Lietuvai geriau būtų žaisti būtent su jais.

Bernardinai.lt